Language and speech in the phenomenological philosophy of Maurice Merleau-Ponty
| Autor: | Simonova, Jelena |
|---|---|
| Jazyk: | angličtina |
| Rok vydání: | 2011 |
| Předmět: | |
| Druh dokumentu: | Doctoral Thesis |
| Popis: | The thesis reflects on the dichotomy of language and speech. The separation, introduced by Ferdinand de Saussure and successfully interpreted and developed by Merleau-Ponty, is analyzed from a phenomenological perspective where the individual speech appears as live and intentional act; from this perspective, it gains advantages against the language as a system of signs. The problem of the diacricity of the meaning of speech is articulated keeping in mind that sensory perception is also diacritical. Moreover, sensory perception is expressive initially and always correlates to the expressivity of the lived body; therefore, the semantics of the philosophy of Merleau-Ponty represents embodied semantics. The author of the thesis agrees with the insight of Merleau-Ponty and his postulates that artistic painting, literature, and philosophy are forms of speaking whose resources are incrusted in the corporeity of human beings. Representing the extension of gestures and being determined by natural willingness of human beings to say and express something new, such forms of expression disclose the initial relationship of human beings with the world and witness the creativity of the linguistic activities of human beings. Defining the object of the research, it is reasonable to set the philosophical style and unmatched manner of speaking of Merleau-Ponty. It deliberates and substantiates the possibility of individual relationship of every human being with his/her speaking, and opens the... [to full text] Disertacijoje apmąstoma kalbos ir kalbėjimo dichotomija. Ferdinando de Saussure’o įvesta ir Merleau-Ponty interpretuota bei vaisingai išplėtota perskyra analizuojama todėl, kad individualus kalbėjimas, pasitelkus fenomenologinę perspektyvą, atsiskleidžia kaip gyvas ir intencionalus, – šiuo požiūriu jis įgyja pranašumų kalbos, kaip uždaros ženklų sistemos, atžvilgiu. Kalbėjimo reikšmės diakritiškumo problema darbe artikuliuojama, turint omenyje, kad juslinis suvokimas yra diakritinis. Dar daugiau, juslinis suvokimas pirmapradiškai yra išraiškingas ir visada koreliuoja su gyvenamo kūno ekspresyvumu, todėl Merleau-Ponty filosofijoje semantika yra įkūnyta semantika. Disertacijos autorei pritariant Merleau-Ponty įžvalgai, postuluojama, jog tapyba, literatūra bei filosofija taip pat yra kalbėjimo formos, kurių šaltinis inkrustuotas žmogaus kūniškume. Pratęsdamos gestą ir būdamos apspręstos prigimtinio žmogaus troškimo išreikšti ir pasakyti kažką vis naujai, jos išreiškia pirmapradį žmogaus patiriamą santykį su pasauliu bei liudija kalbinės žmogaus veiklos kreatyvumą. Formuluojant šio tyrimo objektą, tikslinga išskirti ir paties Merleau-Ponty filosofavimo stilių bei ypatingą, analogo neturinčią kalbėjimo manierą. Ji išlaisvina bei pagrindžia kiekvieno žmogaus giliai asmeninio santykio su jo paties kalbėjimu galimybę ir atveria kelią naujai filosofavimo tendencijai, kuri numano žmogiškojo aš savęs bei jo prasmingo pasaulio ap-klausimą. Taigi, sekdama filosofo pavyzdžiu bei... [toliau žr. visą tekstą] |
| Databáze: | Networked Digital Library of Theses & Dissertations |
| Externí odkaz: |
|