Vartotojas nebūtinai esti pilietis

Autor: John W. Murphy
Jazyk: English<br />Lithuanian
Rok vydání: 2004
Předmět:
Zdroj: Sociologija: Mintis ir Veiksmas, Vol 14 (2004)
Druh dokumentu: article
ISSN: 1392-3358
2335-8890
DOI: 10.15388/SocMintVei.2004.2.5959
Popis: Šiame straipsnyje nagrinėjamos socialinės pilietinės visuomenės formavimosi sąlygos, svarstomi požiūriai į dabartinę ekonominių idėjų kaitą, aptariami prieštaravimai, kurie kyla dėl to, kad netinkamai suplakami vartotojo ir piliečio terminai. Daugiau dėmesio skiriama kolektyvinės praktikos sampratai. Pilietinė visuomenė esti socialinio solidarumo pagrindas. Nors šis požiūris nėra naujas, čia pabrėžiama, kad pilietinė visuomenė svarbi priimant įstatymus bei kitas normas, kurios siekia išvengti susvetimėjimo, kad pilietiškumo samprata apima kur kas daugiau negu tik organizacijas, egzistuojančias už pagrindinių visuomenės institucijų. Pilietinė visuomenė nėra savaime suprantamas dalykas. Tai nėra tik profsąjungos, vietiniai klubai ir neformalios organizacijos. Daug svarbiau yra tai, kaip šios organizacijos, kurios išreiškia darnią diskutuojančių ir polemizuojančių piliečių veiklą, susijusios su kolektyvine praktika. Per pastaruosius dvidešimt metų, silpnėjant Johno Maynardo Keyneso idėjų poveikiui, susiformavo naujas – neoliberalus – požiūris į ekonomiką. Vienas pagrindinių Keyneso principų yra tas, kad prekyba ir kiti mainų būdai yra socialinė veikla. Visi yra tos pačios sistemos dalis, taigi visoms socialinėms klasėms (tiek darbininkų klasei, tiek elitui) būdingas bendras likimas. Vadinasi, siekiant bendrojo gėrio, turi būti laikomasi kooperacijos principų. Kadangi subalansavimo galimybė esti gana trapi, būtinos darnios pastangos. Tačiau nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios šios koncepcijos pamažu atsisakoma, o tarpusavio priklausomybės idėja suprantama kaip ekonominės raidos ir asmeninės laisvės suvaržymas. Keyneso idėjas keičia Friedricho von Hayeko koncepcija, teigianti, kad kolektyvinis pradas yra mitas, o socialinė tvarka formuojasi spontaniškai rinkos sąveikų aplikose. Hayeko požiūriu, kolektyvinė atsakomybė yra ne tik beprasmis dalykas, bet ir esminis ekonomikos stabdis. Neoliberalizmo plitimas daro nebemadingą socialinės sutarties sampratą, nes, Hayeko požiūriu, santykiai tarp individų yra prekiniai ir trumpalaikiai. Atsisakoma minties (kaip pasenusios ideologijos), kad žmonės yra esmingai tarp savęs susiję ir turi bendrus interesus. Tuo tarpu Keyneso koncepcinis vaizdinys – visiškai kitoks. Svarbiausias dalykas tas, kad asmenys vaizduojami kaip piliečiai, kurie susiję su kaimynais ir platesne visuomene. Kaip tik todėl tikimasi, kad jie laikysis teisingumo ir nešališkumo idealų. Šioji koncepcija nėra abstrakti, ji reikalauja nuolatinio budrumo ir noro veikti, kai tik šito prireikia. Šiandieną šie požiūriai yra nesuderinami. Problema ta, kad asmenys, kurie yra socializuoti kaip vartotojai, raginami gana sparčiai tapti piliečiais. Hayeko požiūriu, individai tampa piliečiais tik dalyvaudami rinkoje. O Keyneso teigimu, toks pilietinio įsitraukimo būdas yra nepakankamas, jis negali sukurti lanksčios ir demokratinės visuomenės. Veiksmingam pilietiškumui reikia gerokai platesnio požiūrio ir aktyvesnio socialinio dalyvavimo negu tik rinkos nauda grindžiamos taisyklės. Stingant aktyvios socialinės sutarties, pilietinė veikla yra labai apribojama. Rinka yra klaidinanti – pilietinio lavinimo ir švietimo požiūriu – metafora, kuri vaizduoja pernelyg atsijusius, atomizuotus ir abejingus individus. Rinkos reguliuojama visuomenė sudaryta iš besivaržančių ir priešiškų asmenų, o socialinė sritis apibūdinama kaip darinys, susidedantis iš „kliūčių“, kurias turį įveikti sėkmės siekiantys individai. Sakykim, socialiniai įsipareigojimai tariamai riboja individų gebėjimą greitai ir veiksmingai prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Tačiau galima plėtoti ir kitas metaforas. Juk netinka sakyti, kad visuomenė esti tik netiesiogiai – geriausiu atveju – susiję atomai. Naujieji modeliai atsižvelgia į tiesioginę sąveiką tarp visuomenės dalių. Be to, jie neįtraukia „aukštesnės tvarkos“ principų, kurie vadinami nematoma rinkos ranka, koordinuojančia savarankiškų elementų veiksmus. Šie modeliai rodo, kad socialinės tvarkos principai yra intersubjektyvūs – socialiai konstruojami ir diskursyviai plėtojami. Kadangi socialinė aplinka nėra laisvai pasirenkama ir išorinė (kaip, sakykim, rinkos – nematomos rankos - atveju), svarbu tai, kaip asmenys įvertina savo veiksmų poveikį kitiems asmenims. Jie turi įsipareigojimą išsaugoti socialinės asociacijos integralumą, vadinasi, negali nepaisyti kitų asmenų egzistavimo būdų. Išsaugoti tokį bendravimo stilių – tolygu tartis ir diskutuoti dar prieš imantis veiksmo. Pilietinė visuomenė, priešingai negu abstrakti rinkos erdvė, sudaro įsipareigojančią sritį, kurią išsaugo kolektyvinis, intersubjektyvus veiksmas. Todėl ne rinka, bet pilietinis diskursas yra ekonominės sąveikos pagrindas. Sugrįžimas į šią sritį yra teisėtas ir gali atnaujinti gyvenamąjį pasaulį. Vadinasi, pilietinė visuomenė yra galimybė išvengti susvetimėjimo, kurį diegia rinka. Kadangi rinka ir pilietinė visuomenės griežtai atskiriamos, intersubjektyvi ekonominio reguliavimo kilmė yra iš esmės deformuojama. Pilietiškumas negali būti efemeriškas dalykas. Kai pilietį pakeičia vartotojas, demokratija susiduria su rimtomis problemomis, nes be abipusio pasitikėjimo, saugumo ir kolektyvinės atsakomybės visuomenė pasmerkta ištirpti į daugybę atomų, kurie vieni kitus kaltina, įtarinėja ir kurie yra nesaugūs. Taigi pakartotinai verta kelti esminį sociologijos klausimą: kaip ir kodėl egzistuoja visuomenė?
Databáze: Directory of Open Access Journals
Externí odkaz: