| Popis: |
Net pusė Lietuvos gyventojų (50,7 proc.) išgyvena vidutinio lygmens vienišumą, maždaug trečdalis (35,9 proc.) nepatiria vienišumo. Likę 13,4 proc. kenčia nuo gilaus vienišumo. Subjektyviai patiriami vienišumo išgyvenimai nepatenka į moksliniuose tyrimuose įprastai naudojamus vienišumo apibrėžimus. Apibrėžiant vienišumą, siūlome akcentuoti ryšio trūkumą, įtraukiant egzistencinę, psichologinę ir socialinę dimensijas: nemalonus sutrikusio ryšio su Visata/Dievu, su savimi, aplinkiniais žmonėmis ir/ar platesne visuomene jausmas, įskaitant internalizuotas socialines/kultūrines normas. Vienišumo patyrimą lydi įvairios negatyvios emocijos. Šį emocijų klasterį sudaro bazinės emocijos (baimė/ nesaugumas, liūdesys, pyktis) ir antrinės emocijos (kaltė, gėda). Ilgainiui neigiamos emocijos perauga į ilgalaikes negatyvias jausmines būsenas: depresiją, nerimą, apatiją, nelaimingumą, kančią, tuštumos jausmą. Užsitęsęs vienišumas gali turėti didelį neigiamą poveikį sveikatai ir gerovei (Groarke ir kt., 2020), todėl intervencijos, sprendžiančios vienišumą, turėtų sutelkti dėmesį į socialiai izoliuotus asmenis ir būti nukreiptos į vienišumą lemiančius veiksnius, kuriuos galima keisti. Todėl remdamiesi mokslinio tyrimo projekto „Vienatvė: patyrimas, veiksniai ir iššūkiai socialinei sanglauda“ (tyrimas remiamas LMT lėšomis, Nr. S-LIP-20-23) rezultatais ir kitų autorių tyrimais, suformulavome šias praktines rekomendacijas, kaip pagerinti asmenų, patiriančių vienišumą, situaciją ir tobulinti jiems teikiama pagalbą Lietuvoje. |
