| Popis: |
Environmental protection in times of armed conflicts, irrespective internal or international, is rarely considered as a prioritized concern. Due to the concept of state sovereignty, this is especially problematic when examining interaction of warfare and environmental protection in non-international hostilities. Not only it is challenging to find any exhaustive and explicit legal provisions regulating the matter, but this issue has also been forgotten by international legal scholars. Therefore, in this article the author reviews written and customary norms laid down in documents of various branches of international law, such as international humanitarian law, human rights law, environmental law and international criminal law, which directly or by way of interpretation may favour environmental protection in times of internal armed conflict. This is to be done in order to gather information about the sufficiency of legal framework on preservation of the environment in times of noninternational armed conflicts. After doing this research, a few possible means to improve current legal framework are suggested. The author suggests to impose civil liability, enact new comprehensive document, initiate changes in international criminal law and other. Aplinkos apsauga karinių konfliktų, tiek regioninių, tiek tarptautinių, metu tarptautinėje humanitarinėje teisėje nėra laikoma vienu iš prioritetų. Tai ypač problemiška, kai kalbame apie regioninius (netarptautinius) karinius konfliktus – nepriklausomos valstybės suverenitetas leidžia jai savo teritorijos ribose turėti tam tikrą veiksmų laisvę. Istorija ir tarptautiniai teisės aktai rodo, jog net ir žmogaus teisių pažeidimai turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį, kad būtų pateisinta intervencija į suverenios valstybės teritoriją, todėl nenuostabu, jog šiandieninė visuomenė juo labiau nėra linkusi atkreipti dėmesį į žalą, tokių konfliktų metu daromą aplinkai. Sudėtinga surasti ne tik išsamių teisės normų, kurios reglamentuotų aplinkosaugą netarptautinių karinių veiksmų metu, bet ir mokslinių publikacijų. Teisės spragos paprastai patraukia mokslininkų dėmesį, jie linkę analizuoti teisinius vakuumus ir siūlyti galimus problemų sprendimų būdus. Publikacijų aplinkosaugos regioninio konflikto metu tema rasti beveik neįmanoma. Dėl minėtų priežasčių šiame straipsnyje apžvelgiamos rašytinės ir paprotinės teisės normos, kurias galima rasti ne tik humanitarinės teisės, bet ir kitų tarptautinės teisės šakų, tokių kaip žmogaus teisių teisė, aplinkosaugos teisė, baudžiamoji teisė, dokumentuose. Analizuojamas šių teisės normų bei humanitarinės teisės principų (karinės būtinybės, proporcingumo, atskyrimo), kurie, deja, paprastai įgauna pirmenybę kariniuose veiksmuose, santykis; taip pat taikos metu galiojančių teisės normų taikymo karinio konflikto metu aspektai. Surinkus informaciją apie įvairių tarptautinės teisės šakų teisės normas, tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuojančias aplinkos apsaugą regioninio konflikto metu, daroma išvada dėl tokio reglamentavimo nepakankamumo ir jo tobulinimo poreikio. Norint užtikrinti išsamų ir visapusišką teisinį reglamentavimą ir tokio reglamentavimo įgyvendinimą, pateikiami siūlymai dėl teisinės bazės tobulinimo. Tai tarptautinės civilinės atsakomybės aplinkosaugos srityje kūrimas, pokyčių tarptautinėje baudžiamojoje teisėje inicijavimas, naujo, išsamaus tarptautinio dokumento (sutarties, konvencijos ar dar vieno papildomo protokolo prie Ženevos konvencijų), reglamentuojančio aplinkosaugą ne tik taikos, bet ir karinių veiksmų, tiek regioninių, tiek tarptautinių, metu priėmimas. Taip pat pokyčiai, galimi inicijuoti ir pačių šalių, įtraukiant aplinkosaugos normas į karinių vadovėlių puslapius ar nustatant baudžiamąją atsakomybę nacionaliniu lygiu, kai žala aplinkai valstybės teritorijoje dėl karinių veiksmų viršija nustatytą lygmenį. |
