| Popis: |
I. Atskyrimas (nuo 1944-ųjų iki Stalino mirties 1953) -- II. Dalinė reabilitacija (po Stalino mirties iki Atlydžio pabaigos ir stagnacijos Įsigalėjimo). 1) Senosios emigracijos knygos ; 2) Klasikų grįžimas ; 3) Išeivių kūrybos leidyba Lietuvoje ; 4) Kūrybos vertinimai ir reakcijos į publikacijas ; 5) Kontaktai -- III. Stagnacijos apribojimai ir proveržiai (1972-1985) -- IV. Integracija perestroikos ir Atgimimo metais (1985-1990). Išeivijos, egzilės ar egzodo literatūra kuriama svetimoje žemėje, į kurią pasitraukiama priverstinai, dažniausiai dėl роlitinių motyvų, grėsmės laisvei ar gyvybei (galimi ir ekonominiai motyvai, bet tada dažniau vartojami emigracijos ar ekspatriacijos terminai). Egzodo (lot. exodus - išėjimas) terminai mus pasiekia iš Senojo Testamento (Išėjimo knygoje pasakojama apie izraelitų bėgimą iš Egipto ir kelionę į pažadėtąją žemę); o pirmaisiais poetais egzilais (iš lot. exilium - tremtis) laikomi antikiniai autoriai Hiponaktas ir Ovidijus. Archetipiniu klajūnunu, negalinčiu grįžti į numylėtą gimtinę, įprasta laikyti graikų mitinį herojų Odisėją. Pirmieji emigrantai, kaip grupė, iš Lietuvos išvyko dar XIX a.antroje pusėje. Antroji ir didžiausia emigracija buvo masinis gyventojų traukimasis į Vakarus 1944 m. vasarą bėgant nuo Sovietų armijos, vejančios 1941 m. Lietuvą okupavusią Vokietijos kariuomenę. Pabėgėlių srautą papildė lietuviai, nacių okupacijos metais prievarta išvežti į Vokietiją dirbti ar buvę Vakaruose dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Karo pabaigoje Vakaruose atsidūrė apie 200 000 žmonių: didžioji dalis pateko į karo pabėgėlių (perkeltųjų asmenų - angl. Displaced Persons, DP) stovyklas Vokietijoje, kai kurie grįžo ar buvo grąžinti į Lietuvą, kai kurie jų keliavo tiesiog į sovietinį lagerį. 1940-1945 m. išeivijoje atsidūrė net 236 tuo metu literatais vadinti ar vėliau jais tapą asmenys. [...] |
