| Popis: |
Straipsnyje remiantis XIX a. pirmos pusės istoriniais šaltiniais analizuojamas pirminis klasicistinės Rokiškio dvaro sodybos vaizdas, jos savininkų – grafų Tyzenhauzų – pasirinkta ansamblio kompozicinė idėja, architektūra ir sąsajos su kitu šiai giminei priklausiusiu Žaludko dvaru, šiuo metu esančiu Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Tyzenhauzų Rokiškio ansamblis XVIII a. pab. – XIX a. pirmoje pusėje kurtas tęsiant prancūziškojo (barokinio) klasicizmo didžiosios rezidencijos kompozicijos kanoną – miestas–dvaras–parkas–žvėrynas, paremtą viena pagrindine kompozicijos ašimi, tačiau tai buvo jau modernizuota urbanistinė-architektūrinė struktūra su ryškiais romantizmo bruožais periferinėse dalyse. Pastatų architektūroje pasireiškė klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo (neogotikinio, liaudiškojo su tradiciniais klasicistiniais elementais), taip pat tradicinės architektūros stilistinės kryptys. Ansamblio pirminis vaizdas iš esmės pakito XX a. pradžioje perstačius rūmus ir nugriovus tradicinės architektūros medinius ūkinius pastatus, kurie XIX a. pirmoje pusėje sudarė apie pusę ansamblio užstatymo. Tyzenhauzų XVIII a. pabaigos Rokiškio, Žaludko dvarų sodybų ansamblių kompozicijai pasirinkta ašinė idėja, kai dvarininkijos elito rezidencijose populiarėjo „laisvas planavimas“, manytina, buvo monarchams prilygstančios ambicijos, išaukštinusios senos vokiečių giminės reikšmę LDK istorijoje, raiška. Rokiškio ansamblis buvo kuriamas LDK žlugimo metu, įsitvirtinant carinei Rusijos valdžiai. Žinant, kad šios giminės atstovai dalyvavo kovose dėl senosios valstybės atkūrimo, monarchinės valstybės kompozicinės idėjos pasirinkimas gali būti sietinas su siekiu išryškinti LDK valstybės idėjos svarbą ir jos didikų galią. Iki šiol nėra nustatytas Rokiškio dvaro sodybą projektavęs architektas, visgi palyginus šio ansamblio architektūrinę idėją su kita jiems priklausiusia rezidencija – Žaludko dvaro sodyba – bei remiantis baltarusių mokslininkų tyrimais, daroma prielaida, kad tai galėjo būti italų architektas G. de Sacco, projektavęs ir Antano Tyzenhauzo rezidencijas Gardine, Pastoviuose bei dirbęs Gardino ekonomijos vyriausiuoju architektu. Referring to the historical sources of the first half of the 19th century, the author of the article analyses the original view of the classicist Rokiškis manor, the compositional idea of the ensemble chosen by its owners, Counts Tyzenhauz, its architecture and relations to another manor in Zhaludok, currently in the territory of Belarus, which belonged to this family. It was established that the Tyzenhauz manor ensemble in Rokiškis was created from the late 18th to the first half of the 19th century as a continuation of the compositional canon of the great residences of French (Baroque) Classicism – city–manor–park–menagerie – based on a single compositional axis, but it already was a modernized urban-architectural structure with distinct features of Romanticism in the peripheral parts. The stylistic trends of Classicism and early Romanticism (neo-Gothic, folk style with traditional classicist elements), as well as traditional architecture were expressed in the architecture of the buildings. The original view of the ensemble fundamentally changed in the early 20th century, when the manor house was rebuilt and the wooden auxiliary buildings of traditional architecture, which constituted about a half of the entire ensemble in the first half of the 19th century, were pulled down. The idea of the axial composition chosen for the ensembles of Count Tyzenhauz’s Rokiškis and Zhaludok manor houses in the late 18th century, when “free planning” was becoming popular in elite nobility residences, was probably an expression of monarchic ambitions that emphasized the significance of the old German family in the history of the Grand Duchy of Lithuania. The Rokiškis ensemble was created at the time of the collapse of the state and establishment of the Russian imperial power. Knowing that the representatives of this family took part in the struggles for the restoration of the old state, the choice of the compositional idea of the monarchic state could be related to the aim to elevate the importance of the idea of the Grand Duchy of Lithuania and the power of its nobility. Although the architect of the Rokiškis manor has not been established yet, the comparison of the architectural idea of this ensemble to another residence of the Tyzenhauz family – the Zhaludok manor – and the research of Belarusian scholars allows us to make a presumption that it may have been the Italian architect Giuseppe de Sacco, who designed the residences of Antoni Tyzenhauz in Grodno and Pastavy and who worked as the chief architect of the Grodno economic district. |
