| Popis: |
Kai tik Edukacinė komisija pradėjo rūpintis švietimo reikalais, atitinkama kilmingųjų švietime dominavusi išskirtinių, mokamų kolegijų misija buvo apribota. Komisija įsteigė neturtingiems bajorams skirtus konviktus – institucijas, ypač svarbias Abiejų Tautų Respublikos švietimo demokratizavimui. Tokio tipo įstaigos lėmė, kad būsimai profesijai būtinų žinių įgijimas neturėjo būti siejamas su didiko mokinio tarnautojo ar studento funkcijos atlikimu. Smulkių, neturtingų bajorų išsilavinimas turėtų padaryti juos nepriklausomus nuo turtingesnių visuomenės atstovų, taip pat buvo siekiama parengti juos šaliai reikalingoms mokytojo, tarnautojo ar kario profesijoms. Vilniaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos „Didysis konviktas“, globojamas rektoriaus Martyno Počobuto, buvo didžiausias Komisijos finansuojamas konviktas. Jis turėjo „36.700 zlotų metinių pajamų iš Edukacinių fondų“, o šioje institucijoje „dėl didžiulio spaudimo beveik visada buvo išlaikomas 70 konviktorių su dešimčia direktorių skaičius“. Neturtingi bajorų jaunuoliai Komisijos sąskaita buvo rengiami vykdyti Abiejų Tautų Respublikos piliečio misiją, o laiškai su prašymais įkurdinti konvikte rodo aukštus neturtingų bajorų edukacinius siekius. Šis reiškinys nusipelno tolesnių šaltinių tyrimų. From the moment the Committee of National Education had taken control of educational matters, the dominant role of the exclusive private colleges (Collegia Nobilium) in the education of the noble elite was reduced. The Commission opened boarding schools for the impoverished nobility, which were extremely important for the process of democratisation of education in the institutions of the Republic of the Two Nations. This type of institution meant that the acquisition of the knowledge necessary for a future profession did not necessitate becoming a student in the service of a magnate. The education of petty poor nobility was intended to make them independent of the wealthier members of society; the aim was to train them as teachers, civil servants, and soldiers, all of which were needed by the country. Headed by the royal astronomer and rector Marcin Poczobut-Odlanicki (Martin Poczobutt, 1721–1810), the ‘Great Boarding School’ of the Principal School of the Grand Duchy of Lithuania in Vilnius was the largest boarding school financed by the Committee of National Education funds, receiving 36,700 zloty annually. Usually, there would be 70 boarders and ten directors in the Vilnius school. Impoverished young nobles were prepared to fulfil their duty as citizens of the Republic of the Two Nations. Letters requesting acceptance to the boarding school illustrate high educational aspirations of the impoverished nobility. This phenomenon deserves further research into sources. |
