On the question of types and groups of kanklės

Autor: Merkelienė, Algytė
Jazyk: litevština
Rok vydání: 2003
Předmět:
Zdroj: Tiltai [Bridges]. [Brücken]. 2003, Nr. 1 (22), p. 111-114.
ISSN: 1392-3137
2351-6569
Popis: Apžvelgus tradicinių kanklių klasifikavimo į grupes ir tipus variantus, vis dėlto įtikinamesnis ir tikslesnis turbūt yra Z. Slaviūno kanklių grupių išskyrimas, kuris atitinka ir dabar pedagogų bei muzikantų vartojamus tradicinių kanklių pavadinimus: penkiastygės, devyniastygės ir suvalkietiškos kanklės. Čia neįtrauktos Mažosios Lietuvos kanklės-arfa ir aukštaičių kanklės dvigubomis stygomis. Šie instrumentai nebuvo klasifikuojami dėl objektyvių priežasčių. Mažosios Lietuvos kanklės buvo rekonstruotos tik 1984 m. meistro Antano Butkaus. Ankstesni šių kanklių eksponatai, buvę Karaliaučiaus etnografijos muziejuje, kartu su kita medžiaga dingo karo metu. Meistras A. Butkus šį instrumentą rekonstravo remdamasis F. A. Gotholdo ir Ch. Barčo knygų piešiniais. Atkurti šių instrumentų grojimo būdą ir derinimą galima tik apytiksliai. Aišku, kad jie buvo laikomi statmenai. Pagal instrumentų laikymą grojimo būdas skiriasi nuo kitų regionų grojimo tradicinėmis kanklėmis. Šiomis kanklėmis turėjo būti grojama gnaibomuoju, o ne braukiamuoju (kaip kitomis kanklėmis) būdu. Todėl šių kanklių, nors jos turi 9-10 stygų, dėl jų puošybos sudėtingumo negalima priskirti paprastųjų kanklių grupei. Kadangi Mažosios Lietuvos dainoms būdingas vienbalsumas, jomis grojamos melodijos, tikėtina, buvo vienbalsės. Remiantis šiais požymiais, Mažosios Lietuvos kankles reikėtų skirti sudėtingųjų kanklių grupei. Kankles dvigubomis stygomis Aukštaitijoje gamino meistrai S. Rudys (Panevėžio aps., Krekenava) ir J. Lašas (Anykščių aps., Svėdasai). Tai naujesnės konstrukcijos kanklės (darytos suvalkietiškų kanklių pavyzdžiu, plečiant garsyną ir kiekvienam garsui skiriant po dvi stygas, skambančias unisonu). Tokių kanklių buvo pagaminta gana daug (virš 2000), jos paplito liaudiško muzikavimo tradicijoje. Jomis grojo ansambliai Krekenavoje, Svėdasuose ir dabar groja ansamblis „Pasagėlė" Užpaliuose (Utenos raj.). Kadangi šios kanklės šiuolaikinio liaudiško muzikavimo tradicijoje tampa vis populiaresnės, jas taip pat reikėtų priskirti tradicinių sudėtingųjų kanklių grupei. Atsižvelgiant į visus minėtus požymius, kankles siūlytume skirti į tokias grupes: 1. Pirminės. Skobtinės, Šiaurės Rytų aukštaičių, dažniausiai penkiastygės kanklės. Jų repertuarą paprastai sudaro sutartinės. 2. Paprastosios. Skobtinės, Vakarų aukštaičių ir žemaičių, dažniausiai devyniastygės, dvylikastygės kanklės. Repertuaras: dainos ir šokiai. 3. Sudėtingosios. Dažniausiai klijuotos iš atskirų dalių suvalkiečių, Mažosios Lietuvos ir aukštaičių kanklės dvigubomis stygomis. Šią grupę pagal instrumentų formą, grojimo būdą, stygų skaičių ir paplitimo vietoves galima skirstyti į pogrupius: a) suvalkiečių; b) Mažosios Lietuvos; c) kanklės dvigubomis stygomis. Tokį kanklių skirstymą siūlytume taikyti apibūdinant tradicines lietuvių kankles. Muzikams praktikams šis grupių išskyrimas būtų aiškesnis ir atitiktų kasdienę terminologiją. The article deals with suggestions of dividing traditional kanklės into types and groups by various scientists. The author presents the division itself and similarities of the division, analyses the criteria of the division, tries to find out inexactitudes of the division of kanklės and also gives her own suggestions.
Databáze: OpenAIRE
Externí odkaz: