| Popis: |
Šiuolaikinės Vakarų kultūros raida ir naujų kultūros komunikacijos procesų mastas (taip pat juos skatinantys ekonominiai, politiniai ir technologiniai modeliai) vargu ar leidžia abejoti, kad Lietuvos kultūros institucijų komunikaciją pasieks dar intensyvesnis poreikis aptikti ir išrasti naujų būdų, kaip komunikacija gali būti pakreipta nauja kryptimi ir paklusti naujai logikai: nuo gamintojų prie vartotojų, nuo menininko individo prie kūrybinio bendradarbiavimo, nuo pasyvios žiūrovo kontempliacijos prie aktyvaus įsitraukimo ir nuo kūrybos prie komunikacijos. Vis dėlto „Kultūra 3.0“ ar kaip kitaip pavadinta naujoji kultūros komunikacija, pasirenkanti kryptį iš apačios (suvokėjų, vartotojų-piliečių, publikos) į viršų (gamintojus, kūrėjus, kultūros institucijas), vargu ar gali būti laikoma panacėja. Nors galime manyti, kad senosios kultūrinės, politinės ar ekonominės įtampos tampa ne tokios adekvačios šiuolaikinei kultūros tikrovei, tai nereiškia, kad ši tikrovė neišranda naujų. Pavergimo ir išlaisvinimo, dominavimo ir paklusnumo, aktyvumo ir pasyvumo, viešumo ir privatumo prieštaravimai įgyja naujų dialektinių konfigūracijų, bet neišnyksta. |
