Objectives of the Eastern policy of Józef Piłsudski in 1918-1920

Autor: Nowak, Andrzej
Jazyk: litevština
Rok vydání: 2002
Předmět:
Zdroj: Lietuvos istorijos metraštis [Yearbook of Lithuanian History]. 2002, 2001/1, p. 151-168.
ISSN: 0202-3342
2538-6549
Popis: Straipsnio pradžioje klausiama: Ko siekė J. Pilsudskis lenkų-vokiečių karo metais? Dėl ko tuo metu kovojo jo vadovaujama Lenkija? Kokie buvo tikslai visiškai savarankiškos akcijos, kurią Rytuose vykdė Lenkija, ypač 1920 m.? Šie tikslai buvo išskirti į federalizmo, Lenkijos ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, šūkį, taip pat į vyraujančią pragmatinę J. Pilsudskio nuostatą, jo politinį realizmą ir atsiribojimą nuo įvairių politinių doktrinų, tarp jų ir federalizmo. [...] Rytų klausimo sprendimo planuose išryškėjo prieštaringi turiniai: viena vertus, inkorporacijos koncepcija, kuri rėmėsi kompromisu su nebolševikine Rusija ir ją palaikančiomis Antantės valstybėmis, kita vertus, idėja Rusiją ir Lenkiją atskirti Ukrainos ir Lietuvos (Lietuvos-Baltarusijos), eventualiai sudariusios federaciją su Lenkija, valstybių teritorija. [...] Tačiau federacijos idėją praktiškai palaidojo lietuvių priešiškumas ir įtakingos lenkų politinės nuomonės srovės, susijusios su Liaudies demokratija, nepalankumas. Norint pamėginti atsisakyti aneksionistinės programos Ukrainos atžvilgiu ir sukurti jos stipraus valstybingumo, orientuoto į Lenkiją ir nukreipto prieš Rusijos imperializmą, pamatus, J. Pilsudskis turėjo laukti palankaus momento, laviruoti tarp spaudimo Liaudies demokratijos, atstovaujančios didžiosios visuomenės dalies nuomonei, Vakarų valstybių, reikalaujančių paremti A. Denikiną, ir realios, nors laikinos, bendradarbiavimo su bolševikais perspektyvos. [...] J. Pilsudskio ir jo pasirinktų Ukrainos bei Rusijos partnerių didžiojo strateginio žaidimo vienintelis simbolinis rezultatas buvo tas, kad kovojantys prieš bolševizmą paskutiniai „baltosios“ Rusijos atstovai pripažino Ukrainos nepriklausomybę. Lenkija sulaikė bolševikus, ardydama jų didįjį projektą sovietizuoti Europą. J. Pilsudskis, priverstas grįžti prie varianto minimum, pralaimėjo savo didįjį projektą. Jis susidūrė su visuotinio nuovargio nuotaikomis po didelės karo ir revoliucijos maišaties, kuri daugiau kaip šešerius metus alino Rytų Europos jėgas, su nepasitikėjimu Lenkijos karinėmis galimybėmis ir ekonominiu potencialu, su kovomis dėl Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos sienų, nustatytų šios kontinento dalies istoriniu paveldu. Tačiau vien tik didžiojo plano iškėlimas ir bandymas jį realizuoti buvo dalis šio paveldo, darė įtaką jo formai. The following questions are asked at the beginning of the article: What did Jozef Piłsudski seek to achieve in the years of the Polish-German war? What did Poland fight for under his leadership? What were the objectives of the absolutely independent action, which Poland performed in the East, in 1920, in particular? These objectives can be discerned in the slogan of feudalism, Poland and the former Grand Duchy of Lithuania, as well as in Jozef Pilsudski's pragmatic position, political realism and his dissociation from the political doctrines, including the feudalism. [...] Contradictory contents appeared in the plans of resolving the Eastern question: on the one side the approval of the incorporation conception, which could perhaps form the basis for a compromise with non-Bolshevik Russia and the Entante supporting it, and on the other hand - separation of Russia and Poland by the statehood of the Ukraine and Lithuania (Lithuania-Belarus), which eventually formed the federation with Poland. [...] However, the idea of the federation was buried due to Lithuania's hostility and unfavourable attitude of the People's democracy in Poland. To make attempts to refuse the annexation programme with respect to the Ukraine and to create the foundations for its strong statehood that was oriented towards Poland and directed against Russia's imperialism, Jozef Piłsudski had to wait for a suitable moment, to manoeuvre between the pressure exerted by the People's democracy representing the largest part of the Polish society and demanding victories against the Ukrainians in Eastern Galicia, the Western countries demanding to support Denikin and the real, though temporary, perspective of co-operation with the Bolsheviks. [...] The consequence of the strategic game that Jozef Piłsudski and his chosen Ukrainian and Russian partners played, perhaps a symbolic one, was the fact that the last representatives of the "white" Russia who were fighting against Bolshevism recognised the statehood of the Ukraine. Hence, Poland held off the Bolsheviks by destroying their attempts to sovietise Europe. Jozef Piłsudski, forced to implement the variant "minimum", suffered a defeat in the implementation of his largest strategic project. He encountered with the mood of general weariness resulting from the confusion of the war and revolution that lasted over six years and which exhausted and impoverished Easter Europe, with distrust in military possibilities and the economic potential of Poland, with the fights that Poland, Lithuania and Ukraine fought for their borders and that were determined by the historic heritage of that part of the continent. The promotion of the great plan and the attempt to implement it formed part of that heritage.
Databáze: OpenAIRE
Externí odkaz: