| Popis: |
1) XIX a. I pusėje Žemaičių Kalvarijos vienuolyno raidą daugiausia lėmė caro administracija. 2) Ūkiškai žalingiausi buvo 1841 m. vienuolyno žemių konfiskavimas, beveik trigubai sumažinęs vienuolyno pajamas, ir 1842 m. gaisras, sunaikinęs senąjį medinį vienuolyno pastatą ir ūkinius pastatus. 3) Iki 1841 m. vienuolynas turėjo 8 margus, 35 prentus daržo; 9 valakus, 15 margų žemių; vandens ir vėjo malūnus; apie 11 088 rub, 67 кар. piniginių dotacijų. Todėl vienuoliai galėjo gyventi patogiai, buities rūpesčių neslegiami. 4) 1836 m. uždaryta Žemaičių Kalvarijos mokykla, ir vienuoliai prarado vieną svarbiausių savo veiklos sričių. Jiems liko rūpintis Žemaičių Kalvarijos parapijos ganytojiška veikla, organizuoti labdaros institucijų (2 prieglaudų, viena iš jų po 1841-1842 m. nustojo veikti) ir bažnytinių brolijų (veikė 3 brolijos) veiklą. 5) Caro administracijos vienuolynas buvo pasmerktas žlugti (tik 1820 m. minimas novicijus Dominykas Galdikovskis), uždrausta į vienuolyną priimti novicijus ir juos rengti vienuolių šventimams. Vienuolyne kalbamuoju laikotarpiu gyveno nuo 9 iki 14 vienuolių. 6) XIX a. I pusėje Žemaičių Kalvarijos dominikonų ansamblis iš medinio virto mūriniu: nuo 1822 m. buvo naudojamasi naujai pastatyta mūrine bažnyčia, o 1843 m. vienuoliai persikėlė į naują mūrinį dviaukštį vienuolyno pastatą. Visa tai buvo atlikta vienuolyno ir parapijiečių bei kitų geradarių pastangomis. Žinant to meto sunkumus, šis vienuolyno pakeitimas atrodo tarsi stebuklas. The article analyses the development of the Dominican monastery in Žemaičių Kalvarija in the first half of the 19th century: the influences of the tsarist administration's policies, the development of the buildings of the monastery and those of the church, economic changes, the income and expenses of the monastery, everyday life and duties of the monks. The source of the investigation is the visitation acts of the monastery and the church in 1820,1826,1841,1844 and 1845. The most radical impact on the development of the monastery was made in 1841, when the land of the monastery was confiscated by the tsarist administration, and in 1842, when the wooden buildings burned down, resulting in the monastery losing all its land and buildings. The subsequent income of the monks, which consisted of pensions from the tsar were about one-third of the former income. In 1822, the construction of a new stone church was completed. With funds of the Lithuanian Dominican Province and benefactors in 1843 a new stone monastery was built and the wooden buildings were rebuilt. In 1836 when the gymnasium of Žemaičių Kalvarija was closed, the Dominican monks lost their teaching position and the main missions of the monks became the spiritual care of the parishioners (there were about 2832 believers), the further expansion of charity work, maintenance and support of hospitals for the poor (after 1841 their number decreased from 3 to 2) and the three brotherhoods. From 9 to 14 monks lived in the monastery. The acceptance of new members was prohibited, laying the basis for the liquidation of the monastery. |
