| Popis: |
Demokratija mėgsta epitetus. Ir epitetai dažniausiai dedami tik tam, kad suvaldytų pačią demokratiją. Skirtingi epitetai tai daro skirtingai. Liberali demokratija akcentuoja individo pirmumą prieš demosą ir dažnai eina koja kojon su teisės viršenybės principo deklaravimu. Socialdemokratija linkusi priminti represuotą, galios neturinčių grupių teisę į lygias galimybes. Krikščioniškoji demokratija apeliuoja į tai, kad ne pats demokratinis režimas yra tikslas, bet režimo kuriamos galimybės žmogui savarankiškai siekti gėrio. Net neo- fašistinė suverenios demokratijos idėja nurodo į tautos kultūrinio išskirtinumo viršenybę lyginant su demokratinėmis institucijomis. Tas pats pasakytina ne tik apie ideologinius, bet ir apie formaliuosius-institucinius demokratijos epitetus: atstovaujamoji demokratija suvaldo minią sukurdama renkamą elitą; svarstomoji demokratija tiki visų galimybe keistis argumentais ir prieiti bendrą konsensusą. |
