Daniel Ernst Jablonski and his activities inthe spirit oh humanism, the Reformation and the early Enlightenment

Autor: Rudolph, Hartmut
Jazyk: němčina
Rok vydání: 2017
Předmět:
Zdroj: Acta historica universitatis Klaipedensis [AHUK]. Reformation in the southeast Baltic region. 2017, t. 35, p. 211-228.
ISSN: 1392-4095
2351-6526
Popis: Danielio Ernsto Jablonskio veiklai turėjo įtakos jo šeima. Senelis iš motinos pusės Johannas Amosas Comenius (Komenskis) buvo ne tik Bohemijos brolijos (Unitas fratrum) vyskupas, 1628 m. perkėlęs bendruomenę į Lenkijos Lešną, bet ir garsios Lešno gimnazijos, žinomos dėl inovatyvios mokymo sistemos, steigėjas. Tėvas Peteris Figulus-Jablonskis irgi priklausė protestantų pabėgėliams iš Bohemijos j Lenkijos Lešną. 1636-1643 m. P. Figulus kartu su škotų teologu Johnu Duriesu (humanistinis vardas Duraeus) keliavo po Angliją, Prancūziją ir Olandiją, siekdami skatinti reformacinių bažnyčių ir teologinių srovių vienijimąsi, kitaip tariant, jie vykdė ankstyvąją ekumeninės minties sklaidą. Kai P. Figulus 1642 m. apsistojo Elbinge, išjotais reikalais keliavo j Švediją, Sileziją ir Vengriją, kur toliau savarankiškai propagavo tuos pačius ekumeninės vienybės tikslus. Tai veikė ir būsimo paskutinio Bohemijos brolių vyskupo Lenkijoje bei Prūsijos karališkojo dvaro pamokslininko pasaulėžiūrą. D. E. Jablonskis gimė 1660 m. Nassenhubene (dab. Mokry Dwór) prie Gdansko, tėvui dirbant vienos reformatų tikėjimo kilmingos šeimos iš Nyderlandų pamokslininku. 1667 m. kartu su šeima persikėlė j Prūsijos Memelj (Klaipėdą), kur tėvas iki netikėtos mirties 1670 m. dirbo reformatų parapijos pamokslininku. Grįžęs į įvairių konfesijų sugyvenimu pasižymėjusį Lenkijos Lešną, kur lankė gimnaziją, Lietuvos reformatų sinodo lėšomis D. E. Jablonskis trumpai studijavo teologiją kalvinistinės pakraipos Frankfurto prie Oderio universitete, o 1679 m. tapo mokytoju pas kunigaikščius Radvilas Biržuose. Po to, pasinaudojęs Lenkijos broliams teikiamomis Anglikonų bažnyčios stipendijomis studijuoti teologiją Anglijos universitetuose, kelerius metus praleido Oksforde, studijuodamas Kristaus Bažnyčios koledže. Tai suteikėjam puikias sąlygas gilintis į hebraistiką, orientalistiką ir Biblijos tyrimus - veiklos sritis, kuriose vėliau D. E. Jablonskis darbavosi kaip mokslininkas. Tačiau mokslinė jo reikšmė jokiu būdu neapsiribojo vien hebraistika. Savo gyvenamuoju laikotarpiu jis buvo laikomas geriausiu slavų bažnytinės istorijos žinovu, galėjusiu skaityti jos šaltinius originalo kalba. Ši D. E. Jablonskio veikla pasireiškė daugiausia jau po to, kai 1693 m. jis užėmė kurfiursto (vėliau karaliaus) dvaro pamokslininko pareigas Berlyne, prieš tai padirbėjęs Lešno gimnazijos rektoriumi (1686- 1691) ir dvaro pamokslininku Karaliaučiuje (1691-1693). Jau dirbdamas Berlyne, 1699 mjis buvo išrinktas Lenkijos brolių bažnyčios.vyresniuoju (vyskupu). Šeimos kontekstas, paties D. E. Jablonskio patirtys, išsilavinimas ir interesai siejo jį su Vidurio ir Rytų Europa, kur jo veikla buvo nukreipta į dvi pagrindines kryptis - čia jis siekė bažnytinės vienybės ir stojo ginti religinių mažumų teises. Būdamas Bohemijos brolių užsienio vyskupu bei Prūsijos karališkojo dvaro pamokslininku, Abiejų Tautų Respublikos evangelikų bažnyčioms jis atstovavo Vakarų Europoje, tačiau būta ir jo tiesioginio įsikišimo atvejų. 1712 m. Torunėje jam pavyko sušaukti visų Abiejų Tautų Respublikos žemių liuteronų, reformatų ir Bohemijos brolių bažnyčių generalinį sinodą, kuriame 1570 m. Sandomiro susitarimo dvasia jis siekė įgyvendinti visų evangelikų sujungimą į vieningą bažnyčią. Nors to įgyvendinti jam nepavyko, Kėdainiuose 1719 m. vykusiame provincijos sinode D. E. Jablonskis sugebėjo pasiekti trijų konfesijų susijungimą. Šiame kontekste reikšmingas 1731 m. pirmą kartą išleistas ir vėliau ne sykį perspausdintas jo traktatas „Historia Consensus Sendomiriensis“. Tai Abiejų Tautų Respublikos Reformacijos istorijos apžvalga, apimanti laikotarpį iki 1728 m. imtinai. Svarbiausias publicistinis D. E. Jablonskio darbas, į daugybę kalbų vėliau išversta „Liūdinti Torunė" (1725), yra detalus pasakojimas apie religines įtampas Torunės mieste, pasibaigusias dešimties liuteronų egzekucija 1724 m., aštriai kritikuojantis jėzuitų veiksmus ir netiesiogiai religinę politiką Lenkijoje. Šis ir kiti darbai pavertė D. E. Jablonskį Europoje gerai žinomu kovotoju su religine netolerancija. The activities of Daniel Ernst Jabłoński were greatly influenced by his family background. His maternal grandfather, Johann Amos Comenius (Komeński), was not only the bishop of the Bohemian Brethren (Unitas fratrum), who relocated the community to Leszno in Poland in 1628, but also the founder of the famous Leszno gymnasium, known for its innovative system of education. Jablonski's father, Peter Figulus, also belonged to the Protestant refugees who were expelled from Bohemia and had to move to Leszno. From 1636 to 1643, together with the Scottish theologian John Dury (humanist name Duraeus), Figulus travelled across England, France and the Netherlands, to promote the unification of Protestant churches and theological currents. In other words, he was active in the early spread of ecumenical thought. After Figulus settled in Elbląg in 1642, he travelled to Sweden, Silesia and Hungary with the same purpose, continuing the promotion of ecumenicalism. All this had an impact on the world-view of the future bishop of the Unity of the Brethren in Poland and the preacher at the Prussian Royal Court. Jabłoński was born in 1660 in Nassenhuben (present-day Mokry Dwór) near Gdańsk, where his father served as a preacher to one of the noble families of Dutch origin of the Reformed Faith. In 1667, together with his family, he moved to Prussian Memel (Klaipėda), where his father worked as a preacher in the Reformed Parish until his sudden death in 1670. After returning to Leszno in Poland, which was known for its coexistence of confessions, he attended the above-mentioned gymnasium. Jabłoński later studied theology in the Calvinist-oriented University of Frankfurt an der Oder, supported by the Lithuanian Reformed Synod, before he became a tutor in 1679 in the private town of Biržai, owned by the Radvilas (Radziwiłłs). Taking the opportunity of the English Church scholarships that were offered to Polish brothers to study theology at English universities, he spent several years studying at Christ Church College in Oxford. This provided him with perfect conditions for a deeper understanding of Hebrew studies, Orientalism and Biblical research, areas of interest where he was later active as a researcher. However, his research importance was not limited to Hebrew studies. During his lifetime, he was considered to be the best scholar in Slavic ecclesiastical history, and could read its sources in the original languages. These activities byjablonski manifested themselves mainly after he accepted the position of court preacher at the Elector's (later Kings) Palace in Berlin in 1693, formerly working as headmaster of the Leszno gymnasium (1686-1691) and a court preacher in Königsberg (1691-1693). When he was working in Berlin, he was elected senior (bishop) of the Bohemian Brethren in Poland in 1699. Jablonski's family background, experiences, education and fields of interest linked him to East Central Europe, where his activities were focused in two main directions: he sought ecclesiastical unity, and upheld the rights of religious minorities. As a foreign bishop of the Unity of the Brethren and a preacher at the Prussian royal court, he represented the Protestant Churches of the Commonwealth of the Two Nations in Western Europe. There were also cases of his direct intervention. In 1712, he succeeded in summoning representatives of Lutheran, Reformed and Bohemian Brethren Protestants from the Commonwealth of the Two Nations to the General Synod in Toruń, where, in the spirit of the Sandomierz Agreement (1570), he sought to bring all Protestants together into a single church. Although he failed to implement the idea, he achieved solidarity among three Protestant confessions in another Provincial Synod, which took place in Kėdainiai in 1719. In this context, his treatise Historia Consensus Sendomiriensis, first published in 1731 and later reprinted several times, was of great importance. It is an overview of the history of the Reformation in the Commonwealth of the Two Nations, covering the period up to 1728. The most important publicist work byjablonski, later translated into many languages, was Das Betrübte Thorn (Afflicted Toruń, 1725), a detailed narrative about the religious tensions which resulted in the execution of ten Lutherans in the Polish town in 1724. In Das Betrübte Thorn, Jabłoński criticised sharply the actions of thejesuits, and indirectly religious policies in Poland. This and other works made him a well-known fighter against religious intolerance in Europe.
Databáze: OpenAIRE
Externí odkaz: