| Popis: |
Neprievartos, arba pasyvaus pasipriešinimo idėja moderniame pasaulyje tampa vis aktualesnė, ką liudija XX a. nuvilniję daugelio šalių nuo Europos iki Afrikos ir Azijos išsivadavimo sąjūdžiai, totalitarinių režimų ir kolonijinių sistemų žlugimas. Kuriant modernias nacionalines valstybes, pilietinis nepaklusnumas ir nesmurtinis kovos būdas suvaidino didelį vaidmenį. Šiuo požiūriu iš kitų šalių išsiskyrė Lietuva ir Indija. Indijoje neprievartos filosofiją ypač išpopuliarino ir nuosekliai taikė M. K. Gandhi, o iki jo - Aurobindo Ghose’as bei kiti išsivadavimo sąjūdžio dalyviai. Tačiau sudėtingos komunalizmo problemos ir II pasaulinio karo įvykiai atskleidė tam tikrus Gandhi ir Indijos Kongreso politikos trūkumus. Pasaulio trauminių patirčių fone absoliučios neprievartos laikymasis buvo ne visada adekvatus, trukdė spręsti diplomatinių musulmonų reikalavimų bei derybų su britais klausimus ir lėmė skaudžiausią padarinį - šalies padalijimą į Indiją ir Pakistaną. Straipsnyje nagrinėjamos šių trūkumų priežastys, kurių pagrindinė - vienpusis požiūris į hinduizmo paveldą ir išsivadavimo kovų galimybes bei metodus. Lyginamoji analizė atskleidė daug bendrumų su Lietuva, kuri XX a. pabaigoje Gandhi taktiką tiesiogiai pritaikė priešinantis Rusijos revanšizmui ginkluotomis priemonėmis. Nustatyta, kad Gandhi mintis Lietuvoje tyrinėta labai mažai ir tik lyginamuoju požiūriu, o neprievartos idėja, pati Gandhi asmenybė aprašomi stokojant kritinės perspektyvos. Tokia tema Lietuvoje yra nenauja, tačiau šiame straipsnyje pateikta kai kurių Gandhi politikos aspektų analizė, remiantis įvairių mokslo studijų duomenimis ir politinės filosofijos principais, kritiniu ir faktiniu atžvilgiu užpildo lietuviškosios indologijos spragas. Gandhi’s idea of nonviolent resistance played an important role in achieving Indian independence after the World War II. As a preparatory movement ahimsa together with satyagraha united Indian people except the Jinnah’s Muslim League, which succeeded in a long time claim to form an independent state for Muslims. Idealistic politics of Gandhi did not help to solve the problem of communalism; not accepting Cripp’s Mission, The National Indian Congress made a mistake and the Indian Partition took place. The horrible events of World War II showed that nonviolent resistance can be only a secondary or preparatory means together with an armed resistance during the struggle. A more critical view on things was expressed, among others, in the political thought of Aurobindo Ghose (Sri Aurobindo), who criticized Gandhi’s ahimsa as not appropriate to the whole nation and his refuse to help the Allies. For Gandhi and the Congress he recommended to accept Cripp’s proposal, seeing in it a perfect remedy for solving many problems at once, i e., Muslim and partition problem, the possibility to convert the dominion status into total independence. This paper also analyzes how Gandhi’s religious worldview in fact contradicted the Hindu ideal of kshatrya and spiritual truths, put in the sacred text Bhagavadgita, and that Mahatma took one side of it, while revolutionaries and Subhas Chandra Bose took as an example the furious image of Kali as the Mother India, the Deity which must be protected in a traditional way of the warrior. In a comparative study with the Lithuanian struggle for independence in different periods of history we find many parallels, among them the nonviolent gaining of freedom, which was an exceptional trait of Lithuanians as well as Indians. In spite of all positive sides of the issue, Lithuanian writers take over the classical view of the idea of passive resistance and in very few studies on Gandhi employ mostly noncritical materials. Nevertheless, a more critical standpoint could help to understand the one-sidedness of the principle discussed and to make a better political analysis for the future. |
