Apie antimimetinę vaidybą: modernistinių vaidybos teorijų palikimas šiuolaikiniame teatre

Autor: Mažeikienė, Rūta
Jazyk: angličtina
Rok vydání: 2012
Předmět:
Zdroj: Meno istorija ir kritika [MIK]. [Art History & Criticism]. Erdvės ir laiko reprezentacijos mene. Pasaulėvaizdžiai, diskursai, artefaktai 2012, 8, p. 85-92.
ISSN: 1822-4555
1822-4547
Popis: Šiandienos teatrui būdinga vaidybos formų bei stilių įvairovė atkleidžia dinamišką tradicinių vaidmens kūrimo metodų kaitą ir naujų aktorinės kalbos būdų įsiveržimą. Įvairėjant aktoriaus raiškos formoms, neišvengiamai kyla jų įvardijimo, vertinimo bei interpretavimo problema. Reikia pastebėti, kad susidūrusi su naujomis, netradicinėmis vaidybos formomis, teatro kritika neretai pasitelkia postmodernaus teatro teoriją ir vertina aktoriaus kūrybos pokyčius postmodernaus teatro estetikos kontekste. Tačiau akivaizdu, kad šiuolaikiniame teatre gausu ir tokių naujoviškų vaidybos formų, kurių šaknys veda į modernaus teatro lauką, ir ypač – į Vakarų teatro vyraujančiose kryptyse neįsitvirtinusią antimimetinę vaidybą, apibrėžtą tokių modernaus teatro kūrėjų kaip, pavyzdžiui, E. G. Craigo ar V. Mejerholdo, teoriniuose darbuose. Tokia situacija ypač ryški tuose teatriniuose „landšaftuose“, kuriuose ilgą laiką dominavo realistinė vaidybos kryptis, siejama su modernaus teatro režisieriaus K. Stanislavskio vaidybos metodu. Pavyzdžiui, šiuolaikinio Lietuvos teatro (kaip ir kitų posovietinių šalių) režisieriai, ieškodami naujų teatrinės raiškos formų, neretai atsigręžia į sovietmečio laikotarpiu draustą ir todėl neišnaudotą XX amžiaus pradžios sąlyginio, antimimetinio, teatro palikimą. Tarkime, debiutiniai žymaus lietuvių režisieriaus O. Koršunovo spektakliai („Ten būti čia“, 1990; „Senė“, 1992; „Labas, Sonia, Nauji Metai“, 1994), sukurti naudojant rusų avangardistinės grupės „Oberiu“ tekstus, tuometiniame Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė ne tik novatoriška režisūrine kalba, bet ir neįprasta, ekscentriška vaidybos maniera. Ir nors dalis teatro kritikų tokią vaidybos formą buvo linkę sieti su postmodernia raiška, atidesnė analizė atskleidžia sąsajas su moderniame teatre užgimusia antimimetine vaidybos kryptimi. Šiame straipsnyje, analizuojant O. Koršunovo „Oberiu“ trilogiją ir pasitelkiant tokių modernaus teatro kūrėjų kaip E. G. Craigo, V. Mejerholdo ar S. I. Witkiewicziaus vaidybos sampratas, atskleidžiamas modernistinių vaidybos teorijų palikimas šiuolaikiniame teatre.
Databáze: OpenAIRE
Externí odkaz: