| Popis: |
Vienas iš labiausiai paplitusių 1863 m. sukilimui priskirtinų epitetų – paskutinis buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojų pasipriešinimas ginklu imperiniams Rusijos kėslams, siekiant atkurti politinę Respublikos nepriklausomybę. Sukilimas visų pirma yra ginkluota kova. Ne kiekviena ginkluota kova vadinama karu. Karas, ypač jei jis trunka bent kiek ilgesnį laiko tarpsnį, paprastai išgyvena ne vieną raidos etapą. Sukilimams taip pat būdingi keli raidos tarpsniai. Priklausomai nuo raidos etapo sukilimo metu taikoma skirtinga kovos taktika. Paprastai viena iš labiausiai paplitusių kovos formų – partizaninio karo taktika. Neretai partizaninę kovą galima apibūdinti kaip medžioklę ir pasalą. Labai svarbu, kas yra medžiotojas ir kas medžiojamasis. Kai kalbama apie partizaninę taktiką, nedera pamiršti, kad kovojant su partizanais galimai taikyta pačių partizanų kovos taktika. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, ar galima 1863 m. sukilimui Lietuvoje taikyti partizaninio karo apibrėžtį, nustatyti, kaip ir kokia forma pasireiškė partizaninis karas Šiaurės Lietuvos regione sukilimo metu. One of the most common epithets of the Uprising of 1863 is: the last military fight of the former Republic of the Both Nations against Imperial Russia with the aim to restore political independence of the Republic. A rebellion is an armed fight but not each armed fight is called a war. A war, especially when it lasts longer, usually undergoes more than one phase. An uprising also undergoes several phases. Depending on a phase different combat tactics are used. One of the most common tactics is guerrilla tactics. Partisan fights may be referred to as hunting and trapping and it is important who the hunter and what the loot are. It should be taken into account that anti-guerrilla tactics may be used against partisans. The aim of the paper is to identify whether the Uprising of 1863 in Lithuania may be referred to as guerrilla warfare, how and what guerrilla tactics were used in the North of Lithuania. |
