| Popis: |
Straipsnyje analizuojamas kultūrinės atminties koncepto Žemaitijos Kunigaikštystėje XVI a. II pusėje reali raiška ir šio koncepto koreliavimas su konfesionalizacijos procesų kontekstu. Autorius verifikuoja istoriografijoje įsigalėjusią nuostatą apie Žemaitijos vyskupą, kaip antrą Žemaitijos krikšto vykdytoją. Straipsnyje, aptariant ir minėtą kontekstą, remiamasi tik 1579 m. Žemaičių vyskupijos vizitacijos duomenimis. Pastebėta, kad katalikiškose Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės, Ariogalos ir Kražių parapijų bendruomenėse nusistovėjo krikščioniškojo gyvenimo vertybinės nuostatos: yra savos bažnyčios, jos priklausinių priežiūra ir bent jau minimalūs sielovados poreikiai; tų vertybių kokybės palaikymas apie 1579 m. nebūtinai turi būti griežtai susietas su veiklaus kunigo buvimu; aptartų parapinių bendruomenių paminėtas vertybių institucionalizavimosi procesas veda prie esminio konfesionalizacijos procesų dėmens – savitvarkos turinio, kurio sėkminga realizacija vis dėlto labai priklausė nuo palankaus santykio su vietos kunigu. The II half of the 16th century and its correlation with the context of confessionalization processes are analyzed in the paper. The author verifies a well-established approach in historiography about the Bishop of Žemaitija as the person who baptized Žemaitija for the second time. This discussion the above mentioned context is solely based on the material of Žemaitija diocese visits in 1579. It has been identified that the following values of the Christian life came into practice in the Catholic parish communities of Vilkija, Veliuona, Skirsnemunė, Ariogala and Kražiai: to have own churches, to handle their paraphernalia and satisfy at least minimal needs for pastoral care; in about 1579 support of the quality of these values is not strictly linked with the presence of an active priest; the process of institutionalization of these values in the above mentioned parishes leads to the essential component of the confessionalization process – the content of self-regulation, however, success of putting it into practice to a large extent depended on conducive relations with the local priest. |
