| Popis: |
Šiame straipsnyje analizuojami religingumo ir katalikybės raiškos būdai socialinių permainų metu. Straipsnyje argumentuojamas požiūris, kad religingumo kaita pokomunistinėje Lietuvoje veikiau yra ne sekuliarizacijos didėjimas, bet nauja žmonių religingumo išraiška. Paskutiniam dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiui būdingi radikalūs politiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai: šaltojo politinio karo pabaiga, Berlyno sienos žlugimas, Rusijos komunistinio režimo pabaiga, Centrinės ir Rytų Europos išsilaisvinimas, Tarybų Sąjungos žlugimas. 1998 metais po 50 ateistinio komunistinio režimo metų Lietuva kartu su Estija ir Latvija atgavo laisvę. Visi šiandien pripažįsta, kad komunistinis režimas ne tik fiziškai sunaikino, palaužė ar sužalojo daugelį mūsų tautiečių. Netgi svarbesni ir pavojingesni yra moralinio bei dvasinio tautos veido sužalojimo padariniai. Būtų naivu tikėti, kad šis moralinis blogis, pasėtas naujose lietuvių tautos kartose, būtų lengvai pakeičiamas naujomis moralinėmis vertybėmis bei nuostatomis. Nuo 1940 metų iki 1952 Lietuva neteko 780 922 savo piliečių. Tai sudaro maždaug vieną ketvirtadalį visos tuometinės Lietuvos gyventojų. Sunkiausia dalia teko nuteistiesiems ir pasmerktiesiems ilgus metams kalėti už dalyvavimą pasipriešinimo kovose ar dėl anksčiau turėto aukšto posto valstybės ar Bažnyčios tarnyboje. Dauguma šių žmonių buvo nukankinti ir nužudyti (pvz., vyskupai M. Reinys ir V. Borisevičius). Lietuvoje likę kunigai ir vyskupai darbui buvo skiriami tik... [toliau žr. visą tekstą] Authors of the article present data of pilot study and analysis on religious identity and how it correlates with other dimensions of social life in transformation. The scale of D. Hutsebaut is taken as a basis for the research. Pilot scale is formed on historical legacies of Lithuania to investigate how they correlate with religious identities. |
