| Popis: |
Šiandieninėje Estijoje tradicinių amatų inscenizacijos dažniausiai siejamos su socialiniais arba turistiniais renginiais. Straipsnyje aptariamos dvi inscenizacijos, sukurtos miestiečių iniciatyva ir pagrįstos tradicinių amatų technologijų rekonstravimu. Šiuose renginiuose susitiko tradicija ir turizmas, jie išreiškė troškimą sukurti alternatyvą šiuolaikinei masinei kultūrai, sustiprinti vietinį identitetą. Kartu šie renginiai tiek kūrėjams, tiek ir žiūrovams priminė apie kultūros paveldo vertę. Renginiuose juntamas ir žmonių domėjimasis savo kultūra, ir noras perteikti ją kitiems. Paveldo reprezentacijos pasižymi sąmoninga tam tikrų elementų atranka ir akcentavimu. Norint sukurti inscenizaciją, reikėjo išrinkti atskirus kultūros elementus ir susieti juos į prasmingą visumą. Įsigilinus į tai, kaip renginių organizatoriai pasirinkdavo vieną ar kitą elementą, kai situacija reikalaudavo subjektyvaus pasirinkimo, pasirodė, kad pats svarbiausias kriterijus buvo autentiškumas. Tačiau „autentiškumo“ samprata tarp organizatorių skyrėsi ir jo buvo siekiama skirtingais būdais: pirmiausia, buvo remiamasi muziejiniu principu, kuris pabrėžia istoriją ir apčiuopiamus ženklus, leidžiančius priskirti pasirinktą elementą kultūriniam paveldui. Antra, buvo akcentuojamas autentiškumas kaip emocinė būsena, perteikianti praeities epochos aplinką ir suteikianti renginiui unikalią atmosferą. Šiaip ar taip abu požiūriai akcentavo panašias vertybes, t.y. nostalgišką prarasto harmoningo gyvenimo išvien... [toliau žr. visą tekstą] During the years of regained independence, a new interest in traditional technologies has emerged in Estonia. We are witnessing a growing amount of practices that the participants define as “traditional” or that use elements of tradition for present-day purposes. The scale of heritage representations varies widely, from large folklore festivals that introduce top-class professionals from all over the world to small-scale and amateurish events like local neighbourhood days. The event Rehepapi seitse ametit (Rehepapp’s Seven Professions) was characterized by hybridity and openness. Playing and mixing the styles and knowledge of different historical periods was approved in the creation of this ideal “historical” space. Perhaps that was also the strategic decision of the people who organized the farm labour day to let in certain elements that did not correspond to the traditional idea of a certain culture as a way of convincing people who otherwise would not have gone there. Perhaps, also the fun of role-playing was important for the performers. Although the elements constituting “the authentic” were different, the meanings associated with them were similar. Both performances stressed the intimate connection to both the history of the place as well as to the local environment. Ecological thinking was an important component of the performances, as by demonstrating the pre-industrial technologies it was hoped to introduce to viewers the possibilities of nature-friendly management... [to full text] |
