| Popis: |
Remiantis Michaelio Rössnerio, Carinos Trapper studijomis bei Vienos kavinės literatų memuarais ir feljetonais, straipsnyje trumpai aptariama literatūrinės Vienos kavinės genezė iki Hitlerio armijos invazijos 1938 metais. Straipsnyje apsiribojama trimis pagrindinėmis literatūrinėmis kavinėmis – Café Griensteidl, Café Central ir Herrenhof, aptariamos jų įsteigimo ir uždarymo sąlygos, literatūrinės tose kavinėse rezidavusių nuolatinių lankytojų programos, vadinamoji kavinės pasaulėjauta ir sąlygos, dėl kurių kavinės apskritai galėjo egzistuoti. Café Griensteidl, t. y. pirmoji „didybės manijos“ fazė, kai apie Hermaną Bahrą susiburia Jaunosios Vienos ratelis, kurio užduotis buvo įveikti literatūroje ir mene įsivyravusį natūralizmą. Kita vertus, šios fazės literatai, priešingai nei menininkai, vėliau rinkdavęsi Café Central, derino saloninį rašymo būdą su kavinės kultūra, kuri kavos namus pagrindė kaip rašymo vietą ar net „gyvenimo būdą“, „pasaulėjautą“. Herrenhofo periodu bandoma įveikti Café Central puoselėtą impresionistinį gyvenimo jausmą, bohemišką gyvenimo būdą, dekadentizmą ir dendizmą, o kavinės erdvėje besiskleidžiančias diskusijas apie meną, politiką ir literatūrą sustiprinti revoliucinio aktyvizmo, anarchizmo priemaiša. Herrenhofo literatus siejo nežabotas seksualinis laisvumas, propaguotas psichoanalitiko Otto Grosso, ir narkotinio svaigulio poreikis, atkeliavęs iš Central fazės. Esminė kavinės kultūros vystymosi sąlyga – krizinė savijauta ir modernaus žmogaus... [toliau žr. visą tekstą] Based on Michael Rössner and Carine Trapper’s studies and the memoirs and feuilletons of the Viennese literary café, the article concisely considers the genesis of Vienna’s coffeehouse literati before a German invasion in 1938. The article confines itself to the Café Griensteidl, Café Central, and Herrenhof, three major literary café: the conditions of their setting up and closing down, literary programmes offered by regular visitors at the cafés, the so-called emotional attitude of the cafés, as well as the conditions under which they were generally able to exist. At the stage of the Café Griensteidl, also known as Café Megalomania, the Young Vienna movement centered on Hermann Bahr to declare naturalism in literature and art to be at an end. On the other hand, in contrast to artists the literati of the given stage who later shifted to the Café Central combined salon writing and café culture whereby the café was seen as a place of writing or even “lifestyle”, “emotional attitude”. At the stage of the Herrenhof, attempts were made to overcome an impressionistic sense of life upheld at the Café Central, the bohemian lifestyle, decadence and dandyism, and to refuel art, politics and literature discussions originating from the café setting with a tincture of revolutionary activism and anarchism. The Herrenhof literati were interrelated by lasciviousness and the demand for opioid intoxication carried over from the Café Central and promoted by psychoanalyst Otto Gross. Critical... [to full text] |
