| Popis: |
Straipsnyje analizuojama nerimo raiška žmogaus savivokoje pirmapradės nuodėmės kontekste. Į šį fenomeną žvelgiama psichologijos ir teologijos mokslą kontekste, svarstant, kaip šios dvi mokslinės kryptys galėtų pasitarnauti aiškinant žmogiškojo nerimo priežastis. Mokslinės analizės kontekste žmogus atsiskleidžia patiriantis nerimą kaip pasąmoningą būseną, kurios veikiamas jaučia nesaugumą, bejėgiškumą, dvasinę kančią, kaip gyvenimo prasmės stoką. Šis nerimas turi savo priežastį - pirmapradę nuodėmę. Tyrimo išvadose išryškėja keturios nerimo veikimo sritys: realybės nesuvokimas, tapatumo praradimas, kaltė ir gėda. Tai grasina žmogui nebūtimi, savęs praradimu, pelnyta ir nepelnyta bausme, baime būti atstumtam, izoliuotam. Atkurti autentišką žmogiškumą galima tik dieviškojo Įsikūnijimo galia. The article analyses expression of anxiety in human self-perception in the context of the original sin. This phenomenon is examinedfrom the perspective ofpsychological and theological sciences considering how these two scientific branches could serve in the interpretation of the causes of human anxiety. In the context ofscientific analysis a person experiences anxiety as a subconscious state which causes feelings of insecurity, helplessness and spiritual distress as a lack of the meaning of life. This anxiety has its own cause - the original sin. The conclusions of the research highlightfour operational spheres of anxiety: failure to understand reality, loss of identity, guilt and shame. These issues threaten the person with non-existence, self-loss, deserved and undeserved punishment as well as fear to be estranged and isolated. Restoration of the authentic humanity is possible only by the power of the divine Incarnation. |
