Muzika Algirdo Landsbergio novelėse
| Autor: | Višomirskytė, Vijolė |
|---|---|
| Rok vydání: | 2000 |
| Předmět: | |
| Zdroj: | Darbai ir dienos [Deeds and Days]. Modernios literatūros kūrėjai : tekstų analizė 2000, t. 22, p. 213-219. |
| ISSN: | 2335-8769 1392-0588 |
| DOI: | 10.7220/2335-8769.22.18 |
| Popis: | Straipsnyje analizuojama Algirdo Landsbergio novelių knyga „Muzika, įžengiant į neregėtus miestus" (1979). Pažymima, kad ši knyga labai skiriasi nuo ankstesniosios rašytojo prozos. Šioje knygoje ima labiau vyrauti vietos, erdvės, o ne laiko kategorijos. Naratyvuose retai sugrįžtama į praeitį arba ji išvis neprisimenama, permainos vyksta ne einant laikui, bet keičiant vietą. Pabrėžiamas ne laikas ir laikinumas, o erdvės kategorijos. Novelėse labai svarbus muzikos vaidmuo, ji tampa tarsi vienu iš pagrindinių „veikėjų", sujungiančių noveles į vieną visumą. Pažymima, kad nors kiekvienoje novelėje pasirenkama vis kitokia forma istorijai papasakoti, tačiau vienas bendras naratyvo struktūros ar pasakojimo strategijos aspektas būdingas visoms novelėms. Tai suvedžiojimas, gundymas ar viliojimas, o paskui jo pripažinimas ir praregėjimas. Literatūra novelėse iškyla kaip (savi)refleksyvi, save atspindinti, save apmąstanti konstrukcija. Teigiama, kad kad knygos pabaigoje pridėtas „Autoriaus žodis" yra dar vienas įdomus (savi)refleksijos pavyzdys, kurį taip pat būtų galima pavadinti naracijos komentaru. Daroma išvada, kad A. Landsbergio novelės pasakoja apie literatūrą ir kalbą, apmąsto pačios save. Pasakotojas čia komentuoja naraciją. Autoriaus nuomone, ėmus skaityti A. Landsbergio noveles, skaitytojui skamba ne tik šmaikščios ironijos, bet ir šiek tiek minorinės gaidelės, tačiau pabaigoje viskas nušvinta skaidria katarsio šviesa. As one reads the volume of short stories Muzika, įžengiant j neregėtus miestus (Music, Stepping into the Unseen Cities) by the Lithuanian exile author Algirdas Landsbergis, one hears many different tunes and voices. Nevertheless, one can distinguishes several repetitive or periodical structures. First, the role of space and place is very important in Landsbergis' short stories. Changes in place, simulation and seduction, also self-deception, are the basic narrative structures of Muzika, įžengiant į neregėtus miestus. Second, Landsbergis' short stories tell us something about language and literature; they are self-reflexive. The narrator hears comments about the art of narration as in self-conscious narratives. As one enters Landsbergis' short stories, one hears ironic and minor tunes, still, in the end, everything is illuminated by the bright light of catharsis. |
| Databáze: | OpenAIRE |
| Externí odkaz: |
|