Pokario socialinė krizė: elgetų antplūdis į Lietuvą 1944-1947 m

Autor: Regina Laukaitytė
Jazyk: angličtina
Rok vydání: 2022
Předmět:
Zdroj: Lithuanian Historical Studies 2022, vol. 26, p. 129-154.
ISSN: 1392-2343
2538-6565
Popis: Straipsnyje analizuojami 1944–1947 m. įvykiai Lietuvoje, kai sovietų valdžia buvo priversta kovoti su dideliu atvykstančių elgetų, vaikų bei suaugusiųjų iš Sovietų Sąjungos ir Rytų Prūsijos antplūdžiu. Tiriama šios socialinės problemos mastas ir priežastys, įvairiataučių elgetų maršrutai, valdžios institucijų pastangos deportacijomis suvaldyti elgetų antplūdžio krizę, susijusią su šiltinės plitimu. Pokariu Lietuvą ištikęs elgetų antplūdis istoriografijoje ir viešojoje erdvėje (literatūroje, kine, muziejų rengiamose parodose), net teisėje įsitvirtino vien vilko vaikų likimo temomis. Turtingi ir intensyviai tyrėjų bei menininkų eksploatuojami šaltiniai – vokiečių vaikų liudijimai – tapo vieninteliu atminties klodu, užgožusiu kitus, ne mažiau dramatiškus pirmųjų pokario metų siužetus, visų pirma – žinias apie iš Sovietų Sąjungos atvykstančių elgetų bangas. Jų pirmoji pasiekė Lietuvą dar 1944 m., o dėl 1946–1947 m. bado atsirito ir antroji. Tuo metu elgetų iš SSRS (neįgaliųjų, „maišelininkų“, vaikų) atvykdavo daug daugiau nei iš Rytprūsių. Be jų, išmalda vertėsi ir lietuviai, po šalį klajojo čigonai (romai). Pokario šaltinių analizė nepatvirtina vien vilko vaikų patirtimi grįstų istoriografijos teiginių apie pokario elgetų tautinę sudėtį, amžių ir Lietuvos gyventojams dėl vokiečių globos esą taikytas represijas. Sovietų valdžia netoleravo elgetaujančių ir valkataujančių žmonių, ne vien vokiečių ir ne vien vaikų. Jie persekioti pirmiausia dėl nusikalstamumo ir infekcinių ligų protrūkių. Elgetų antplūdžio į Lietuvą krizė (didžiausio antplūdžio metu kasdien atvykdavo apie tūkstantį žmonių) baigėsi 1947–1948 m. sandūroje. Ją įveikti padėjo kova su šiltinės epidemija: milicijos ir saugumo pareigūnai 1947 m. gegužę–birželį blokavo elgetų migraciją, atvykėliai iš kitų regionų buvo grąžinami į kilmės vietas. Vėlesniais metais svetimtaučių elgetų antplūdis mažėjo. Tai lėmė ekonominė bei politinė situacija kaimyniniuose regionuose ir pačioje Lietuvoje. Čia slopinant partizaninį karą, prasidėjus masiniams trėmimams, nusavinus nuosavybę steigiant kolūkius situacija tik blogėjo. Prievarta primestos sovietinės reformos skurdino ir kaimo, ir miesto gyventojus. Tuo metu pokarį Rytų Prūsijoje išgyvenę vokiečiai naudojosi atsiradusia galimybe ištrūkti į Rytų Vokietiją, o nacių okupaciją patyrusiame SSRS pakraštyje socialinė bei ekonominė situacija šiek tiek normalizavosi. Veikė nemažai atsakingų institucijų, o ir baudžiamųjų priemonių elgetavimui ir ypač valkataujančių nepilnamečių nusikalstamumui suvaldyti. This article presents an analysis of events in Lithuania in the years 1944 to 1947, when the Soviet authorities were forced to stem the large numbers of beggars, both children and adults, flooding into the country. The scale of the social problem is examined, as well as the reasons, the routes taken by beggars of various nationalities (Russian-speakers, Germans, Roma (Gypsies) and the local population), and the efforts taken by government institutions to use deportation as a way of managing the crisis associated with the spread of typhus. The author reviews the stereotypes, well established in historiography, alleging that only German children begged after the war, and that members of the Lithuanian population who took them in were therefore subject to repressions. Keywords: migration to the Lithuanian SSR, begging, typhus epidemic, Wolfkinder, deportation of Germans from the Lithuanian SSR.
Databáze: OpenAIRE
Externí odkaz: