| Popis: |
Straipsnio tikslas – parodyti, kaip išskirtinai Zalmenas Šykas kelionių gide "Toyznt yor Vilne" („Tūkstantis Vilniaus metų“) vaizduoja daugiakultūrį miesto paveldą, ir šį leidinį palyginti su kitais Vilniui skirtais vadovais Apžvalga pradedama nuo seniausių – 1856 ir 1860 m. – lenkų archeologo ir leidėjo Adamo H. Kirkoro išleistų vadovų po Vilnių. Kirkoras pristatė tuomet naujovišką požiūrį ir atsisakė miesto kultūrinės erdvės hierarchizacijos principų. Jis kruopščiai aprašė objektus ir vietas, reprezentuojančias įvairias (lenkų, lietuvių, armėnų, vokiečių, žydų) kultūras ir denominacijas (katalikybę, protestantizmą, stačiatikybę, judaizmą, islamą). Kirkoro pasakojimo būdas pasirodė besąs išskirtinis, nes vėliau, XX a. pradžioje, gausiai publikuotuose kelionių vadovuose Vilnius pirmiausia tebebūdavo aprašomas kaip lenkų kankinystės vieta, o lenkų kultūros apraiškos – kaip tikresnės ir būdingesnės miestui. Puikus iš kankinystės perspektyvos parašyto kelionių vadovo pavyzdys – populiarusis "Wilno: przewodnik krajoznawczy" („Vilniaus įžymybių gidas“), kurį 1923 m. išleido lenkų architektas, architektūros istorikas, Stepono Batoro universiteto profesorius Juliuszas Kłosas. Pakilus jo pasakojimas kupinas perdėto nacionalistinio patriotizmo, jame juntama ryški etnocentrizmo ir tautinės megalomanijos gaida. Kłoso leidinyje pagrindinius objektų ir vietų atrankos kriterijus lėmė tai, kiek tie objektai ir vietos skleidė lenkiškumo dvasios ir pabrėžė lenkų tautos kentėjimus. Vadovu siekta paliudyti, kad Vilniaus regionas yra slaviškas – taip norėta patvirtinti Vilniaus priklausomybę Lenkijai. Žydų kvartalą Kłosas aprašė iš kultūrinio pranašumo pozicijų, miesto kraštovaizdyje pavaizduodamas jį kaip svetimkūnį. Straipsnyje taip pat glaustai aptariami Władysławo Zahorskio, Helenos Romer, Jono Vytauto Narbuto, Mykolo Biržiškos ir Jano Jaskólskio parašyti vadovai po miestą. Iš daugumos XX a. vadovų po Vilnių Šyko darbas išsiskiria daugiakultūre, nuo etnocentrizmo atsieta perspektyva. Didžioji knygos dalis skirta lenkų kultūros apraiškoms, remiamasi Lenkijos tautinės atminties modeliu, taip pat iškeliamas maršalo Józefo Piłsudskio kultas. Pažymėtina, kad Šyko vadove gausu su Vilniumi susijusios lenkų literatūros citatų. Pagrindinių temų analizė atskleidžia, kaip esmingai autorius atitolo nuo tuomet gyvavusio kanono. Šyko vadovo po Vilnių dokumentinė vertė ypatinga ir tuo, kad jo autorius gebėjo pristatyti Vilnių kaip daugiakultūrį miestą, o drauge – išsamiai aprašyti to meto vietos lenkų kultūrą. This article explores changes over time in the manner in which multiculturalism in Vilnius was shown and evaluated in tourist guidebooks written between 1856 and 1939. It provides an overview of narratives which serves as a background reflecting the uniqueness of Zalmen Szyk’s Yiddish-language publication "Toyznt yor Vilne" (1939). From the mid-19th century on, one can detect an increasingly strident nationalist patriotism in Polish-language books of this genre, underscored by ethnocentrism and nationalistic megalomania. The city is depicted in most of these guidebooks as a bastion of Polish spirit and martyrdom, the quintessential example being a guidebook published by Juliusz Kłos in 1923. Zalmen Szyk, on the other hand, evinces a much greater readiness to incorporate various models of historical memory and interpretations of urban space: Vilnius in his work is unashamedly multicultural, without a trace of ethnocentrism. Szyk is extremely meticulous and unprejudiced in his treatment of all the ethnic groups living in the city and the heritage they left behind. He writes about each group in turn: Lithuanians, Poles, Ruthenians, Tartars, Germans and Jews, and the adherents of Catholicism, Judaism, Orthodoxy, Protestantism and Islam are all accounted for. In comparison with the Polish-language guides, Szyk’s Yiddish guide to multicultural Vilnius contains by far the most comprehensive description of the Polish cultural presence; notably, he does not shy away from incorporating elements of the romantic model of Polish martyrdom. |
