| Popis: |
Tai antroji (iš trijų) dalis teksto, kuriame apžvelgiama, kaip M. Heideggeris ankstyvesniuoju savo mąstymo periodu (t. y. maždaug iki Būties ir laiko) formulavo prieigą prie teorijos ikisąvokinės ištakos bei kaip tai įgalino prieiti prie graikiškosios – ir kartu visos vakarietiškosios – filosofijos (teorijos) ištakos bei permąstymo. Šioje teksto dalyje aptariama Aristotelio filosofijos sąvokų ikisąvokinė ištaka, kuri atsiveria Aristotelį skaitant Heideggerio fenomenologijos, arba fenomenologinės hermeneutikos, metodu. Būtent ikisąvokiniame lygmenyje pasirodo pamatinė Aristotelio filosofijos bei kartu, viena vertus, graikiškojo mąstymo ir, kita vertus, vakarietiškojo mąstymo pamatinė struktūra bei, darant platų potėpį, dvi jos galimybės – ekstatinį laikiškumą ignoruojanti ir ekstatiniu laikiškumu esanti. Raktažodžiai: Aristotelis, ekstatinis laikas, fenomenologija-hermeneutika, Heideggeris, ousia. This is the second part of a three-part text that looks at how Heidegger, in the earlier period of his thought (i.e. roughly prior to Being and Time), formulated an access to the pre-conceptual origin of theory, and how this enabled an access to and a rethinking of the Greek – and thus of the whole of Western – origin of philosophy/theory. This part of the text deals with the pre-conceptual origin of Aristotle‘s philosophical concepts, which is revealed by reading Aristotle through the method of Heidegger‘s phenomenology, or phenomenological hermeneutics. It is at this pre-conceptual level that the fundamental structure of Aristotle‘s philosophy and, at the same time, of Greek thinking, on the one hand, and Western thinking, on the other, appears, and, in a broad brush stroke, its two possibilities are revealed: the one which ignores the ecstatic time or the one which is the ecstatic time. Key words: Aristotle, ecstatic time, phenomenology-hermeneutics, Heidegger, ousia. |
