Ludwigo Tiecko komedija 'Batuotas katinas': romantinės ironijos pavidalai

Autor: Vigmantas Butkus
Jazyk: němčina
Rok vydání: 2007
Předmět:
Zdroj: Literatūra (Vilnius), Vol 49, Iss 4 (2007)
Literatūra [Lit. (Vilnius. Online)]. [Literature]. 2007, t. 49 (4), p. 19-27.
ISSN: 1648-1143
0258-0802
Popis: Straipsnyje nagrinėjama Ludwigo Tiecko komedija „Batuotas katinas“, ieškant joje romantinės ironijos pavidalų. Autorius, daugiausia remdamasis Friedricho Schlegelio, Georgo Hegelio ir Søreno Kierkegaard’o teorijomis aptaria romantinės ironijos sąvoką, jos raidą ir interpretacijas. Aptardamas „Batuoto katino“ komediją, autorius teigia, kad parodijuojančioji L.Tiecko ironija suponuoja pirminės tvarkos, prasmės, vertės demontavimą, sumodeliuojant komišką, bet kartu ir rimtą tos tvarkos atitikmenį, sukeliantį estetiškai malonius „gražaus griovimo“ išgyvenimus. Teigiama, kad tiesioginis objektas, į kurį nukreipta L. Tiecko ironija, yra žinoma Charles’o Perrault pasaka, o dramoje „Batuotas katinas“ ardyti ir parodijuoti pasmerkta kone viskas: pradedant tuometine literatūra, dramaturgija, teatru, publikos ir kritikos skoniu, aktorių vaidyba, baigiant logikos dėsniais ir pasaulio chronotipu. Pažymima, kad ir pati pjesė yra saviironiška ir saviparodiška, vėlesnėms scenoms parodijuojant ankstesnes. Konstatuojama, kad „Batuoto katino“ žaidimas iš esmės tampa nuoroda į organišką ir dinamišką pasaulio vienovę išpažįstančią romantinę pasaulėvoką, kurioje autentiškas žaismingas karnavalas integruoja į save visas pasaulio sferas, sulydydamas jas juoko bei džiaugsmo stichijoje. Autorius pažymi, kad dramoje pasaulis tarsi apverčiamas ir sykiu iš naujo kuriamas, išardant atstatomas, taip parodant chaotišką ir dialektišką jo prigimtį ir schlegeliškąjį „pradinį žmogiškosios prigimties chaosą“. The article analyses Ludwik Tieck’s comedy “Puss in Boots” searching for forms of romantic irony in it. Based mostly on theories by Friedrich Schlegel, George Hegel and Søren Kierkegaard, the author discusses the concept of romantic theory, its development and interpretations. When discussing the comedy “Puss in Boots”, the author claims that Ludwik Tieck’s parodying irony supposes the takedown of the primary order and meaning by modelling a comic yet serious equivalent of it, which provokes aesthetically pleasant experiences of “a beautiful destruction”. The author claims that the direct object on which Ludwik Tieck’s irony is focused is the famous fairy tale by Charles Perrault, and his “Puss in Boots” is aimed at destroying and ironizing almost everything: starting from the then literature, dramaturgy, theatre, public taste, actors’ performances and ending with laws of logics. The author notes that the play itself is self-ironic and self-parodying with its later scenes parodying the previous ones. It is stated that the game of “Puss in Boots” becomes a certain reference to the organic and dynamic unity of the word with romantic world perception, where an authentic playful carnival involves all fields of life. The author notes that the world as if overturned in the play and created again from the scratch thus showing its chaotic and dialectic nature.
Databáze: OpenAIRE
Externí odkaz: