Smuikas, smuikininkas ir smuikavimas liaudies papročiuose
| Autor: | Gaila Kirdienė |
|---|---|
| Jazyk: | litevština |
| Rok vydání: | 2001 |
| Předmět: | |
| Zdroj: | Darbai ir dienos [Deeds and Days]. Etninė muzika 2001, t. 25, p. 147-188. |
| ISSN: | 1392-0588 2335-8769 |
| Popis: | Straipsnio tikslas – atskleisti smuiko, smuikininko ir smuikavimo vietą lietuvių etninėje kultūroje bei su smuikavimu susijusių papročių pokyčius, lyginant lietuvių ir kitų Europos tautų duomenis. Smuiko pirmtakai, vėliau ir klasikinio pavidalo smuikas, atklydę į Lietuvą su europinės muzikos kultūros banga, dėl savo plačių muzikinių galimybių greitai prigijo lietuvių etninėje kultūroje ir ilgainiui užėmė net ir svarbesnę vietą, negu senieji etniniai muzikos instrumentai. Smuikuota daugelyje lietuvių švenčių ir papročių (šeimos, kalendoriniuose, darbo, jaunimo bendravimo papročiuose). Smuiko vaidmuo palaipsniui didėjo, nykstant senajam muzikos sinkretizmui, instrumentinei muzikai atsiskiriant nuo vokalinės. Tradicinį lietuvių liaudies smuikininkų repertuarą sudarė šokiai, maršai, dainos, giesmės, rateliai, kartais ir vestuvinės raudos, improvizacijos, garsų imitacijos. Smuikavimui buvo priskiriamos šios funkcijos: estetinė, emocinė, komunikacinė, signalinė. Smuikavimas turėjo ir simbolinę paskirtį tarpininkauti tarp šio ir anapusio pasaulio, apsaugoti nuo blogio, skatinti gyvybines jėgas. XX a. antroje pusėje smuikininkų repertuaras, jų vaidmuo lietuvių liaudies papročiuose, smuikavimo paskirtis ir prasmė žymiai susiaurėjo ir pasikeitė. Griežiama beveik vien tik polkos, valsai, maršai ir individualios kūrybos dainos. Smuikavimui liko kone vien tik estetinė funkcija. Lietuvių liaudies ir kitų Europos tautų liaudies smuikavimo sąsajas rodo bendri muzikos žanrai, priskiriamos funkcijos ir prasmė. Lietuvių smuikavimo tradicijų savitumai ryškiausi atskirose etnografinėse srityse. The aim of the paper is to reveal the place of fiddle, fiddler and fiddling in Lithuanian ethnic culture as well as the changes in customs connected with fiddling. To reveal the peculiarities and common traits of fiddling in Lithuanian folk customs, the data available are presented according to ethnographic regions of Lithuania and compared with the folk fiddling in other European nations. The prototypes of the bowed fiddles and later on the violin of classical type reached Lithuania with a wave of all-European music culture, and, due to their extraordinary musical possibilities, in a short time joined the Lithuanian ethno culture and afterwards took more important place than the old ethnic musical instruments. The fiddle used to be played in family, calendar, work, youth communication customs or feasts. Gradually the part of fiddle became more important with old musical syncretism vanishing, instrumental music being separating from vocal. Traditional repertoire of fiddler included dances, marches, songs, church singings, games and sometimes wedding laments, improvisations imitations of sounds. In the second half of the 20th century the old repertoire of folk fiddler as well as functions and meanings of the fiddling became narrower and changed. Since that time waltzes, polkas and individually created songs were mostly played. The fiddle music is becoming restricted only to an aesthetical function. Folk fiddling traditions of Lithuanian and other European nations are closely connected. The ties between Lithuanian folk fiddle and the European folk and academic playing are attested by the common genres of music, mostly that of dances, melodic types and fiddling traditions. |
| Databáze: | OpenAIRE |
| Externí odkaz: |
|