Gestalt Psychotherapy for People Who Have Suffered Spinal Cord Injury and Are Moving by Wheelchair

Autor: Jurgita Kuliesiene, Laima Sapezinskiene, Alvydas Soraka
Rok vydání: 2021
Předmět:
Zdroj: Šiuolaikinės visuomenės ugdymo veiksniai 2021, T. 6, p. 237-248.
ISSN: 2424-614X
2424-6131
DOI: 10.47459/svuv.2021.6.11
Popis: Po traumos ir negalėdamas savarankiškai judėti žmogus netenka bendravimo galimybių, kas paveikia ne tik jo tapatybę, savigarbą, saviraišką ir savirealizacijos gebėjimus, bet ir jo buvimą visuomenėje: jis tampa tarsi „nematomas“ ir pažeidžiamas. Tyrimo problema. Užsienio visuomenėse ir Lietuvoje keičiasi požiūris į pacientus ir nugaros smegenų pažeidimų patyrusius žmones, kurie juda neįgaliųjų vežimėliais, bet neaišku, kaip juos priimti: kaip lygiaverčius visuomenės narius ir įtraukti į socialines institucijas (Sapežinskienė, 2006). Darbo tikslas. Ištirti geštalto individualios psichoterapijos poveikį neįgaliesiems po nugaros smegenų pažeidimo, judantiems vežimėliu, naudojant eksperimentinę struktūrizuotą šokio judesio ir (arba) gyvenimo edukacijos programą reabilitacijos aplinkoje. Tyrimų metodologija ir metodai. Tyrimo metodologinį pagrindą apibrėžia socialinio proveržio paradigma, tinkama tirti socialiniams pokyčiams ir asmenų patirčiai po nugaros smegenų pažeidimų. Buvo taikyti kokybinio tyrimo fenomenologiniai metodai. Tyrimas vyko neįgaliesiems skirtoje stovykloje Lietuvoje, Monciškėse. Vasaros stovyklos, vykusios tris mėnesius, metu individuali, priartinanti prie poreikių, geštalto psichoterapija buvo taikyta žmonėms, patyrusiems nugaros smegenų pažeidimų ir judantiems neįgaliųjų vežimėliais. Visi 24 respondentai dalyvavo geštalto individualioje psichoterapijoje ir reabilitacijoje bendruomenėje, pusė jų (13) – eksperimentinėje struktūruoto šokio – judesio su vežimėliais – programoje, kiti (11) – gyvenimo edukacinėje programoje. Neįgalieji, patyrę traumuojantį įvykį prieš 0,3–10 metų, atsakė į kokybinio giluminio interviu klausimus ir aprašė individualios geštalto psichoterapijos poveikį. Tyrimo rezultatai buvo apdorojami naudojant turinio analizę ir parenkant reikšmingus kodus. Rezultatai ir išvados. Buvo apibrėžti sutampantys ir su kitų autorių darbais (Kuipers et. al., 2011) trys pagrindiniai kodų indeksai: įsitraukimo į bendruomenės veiklą kokybė, kurią dažniausia atspindi subjektyvus žmogaus suvokimas, kaip bendruomenė jį priima; įsitraukimo į vietos bendruomenę veiksmingumas, kuris priklauso nuo pereinamojo laikotarpio nuo reabilitacijos ligoninėje iki namų trukmės ir kokybės; galios ir bejėgiškumo kontinuumas. Respondentai, dalyvavę struktūruoto šokio – judesio su vežimėliais edukacijoje, rečiau pabrėžė bejėgiškumą ir neigiamą bendruomenės įvaizdį, palyginti su tais, kurie po reabilitacijos ligoninėje nedalyvavo vietos bendruomenės veikloje. Būtina taikyti įgalinantį asmenį ir bendruomenes individualios geštalto psichoterapinį modelį, padedantį neįgaliems asmenims pereiti nuo tendencijos, kad jais bus pasirūpinta, prie savo galios atradimo ir savęs įgalinimo įgyvendinti asmenybės ir atitinkamai socialinius pokyčius. The aim of the work was to examine the therapeutic impact of Gestalt individual psychotherapy to the disabled people after spinal cord injury, using experimental structured dance movement and/or life educational program in the community rehabilitation settings. The results. The effectiveness of Gestalt individual psychotherapy and rehabilitation in the local community was essentially described using some major qualitative indices: quality of the involvement into community moment, which is mostly reflected by a person’s subjective perception of how the community accepts him/her; the effectiveness of their involvement into the local community, which depends on the duration and quality of the transitional period from rehabilitation in the hospital to the one at home: people who engaged in community activities (for example, wheelchair dancing) faster and more tended to notice the effectiveness of rehabilitation. Conclusion. It is necessary to apply Gestalt individual psychotherapy in the community rehabilitation for the disabled as the psychotherapeutic model is empowering both - a person and communities to help the disabled move from the expectation of being ‘care cases’ to enabling their ability to fulfil personal and social changes accordingly. Specifying the aims of the work, the main results obtained, and the conclusions are drawn.
Databáze: OpenAIRE
Externí odkaz: