Problematic aspects of the appeal againstthe resolution by which a question of the acceptance of a statement of claim is resolved
| Autor: | Biveinytė, Roberta, Dambrauskaitė, Aušrinė |
|---|---|
| Přispěvatelé: | Zemlytė, Eglė |
| Jazyk: | litevština |
| Rok vydání: | 2021 |
| Předmět: | |
| Zdroj: | Teisės mokslo pavasaris 2021:Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentų mokslinė draugija: [straipsnių rinkinys], Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2021, p. 146-161 Teisės mokslo pavasaris 2021, 2021, p. 146-161. |
| ISSN: | 2345-0878 2538-8916 |
| Popis: | Šiame straipsnyje analizuojami probleminiai rezoliucijos priimti ieškinį apskundimo aspektai. Atsižvelgus į klausimus, kuriuos CPK leidžia spręsti rezoliucija, akivaizdu, jog tai yra tik tokie klausimai, kurių nereikalaujama argumentuoti ir dėl kurių negali būti paduodamas atskirasis skundas (t. y. įtvirtintas rezoliucijos neskundžiamumas). Sprendžiant klausimą rezoliucija įgyvendinamas teisminės gynybos prieinamumo principas – klausimas yra išsprendžiamas sąlyginai greitai (teismas nėra įpareigotas surašyti priimamo sprendimo motyvus), nėra sudaromos neadekvačios, neproporcingos kliūtys siekiant ginčo šaliai pasinaudoti teismine gynyba. Nors šiuo metu teismų praktikoje rezoliuciją buvo leista skųsti tik bylose kuriose atsakovai kvestionavo ieškinio priėmimą dėl to, kad šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą, autorių nuomone, ši praktika neturėtų tapti įprasta. Detali rezoliucijos priimti ieškinį apskundimo ir prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą procesų lyginamoji analizė, leidžia daryti išvadą, kad leidimas apskųsti rezoliuciją nėra pagrįstas ir reikalingas. Dėl šios priežasties kritikuojami teismų motyvai, jog neleidus skųsti rezoliucijos, būtų prieštaraujama proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principams. Tokie patys ir dar naudingesni rezultatai gali būti pasiekiami ne skundžiant rezoliuciją ir contra legem aiškinant CPK normas, o teikiant prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą. Pastaruoju atveju, apeliacinės instancijos teismas atlieka savo funkciją – t. y. peržiūri pirmos instancijos teismo nutartį, o ne rezoliuciją be motyvų, atlikdamas iš esmės pirmos instancijos teismo funkciją. Pateikus prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą taip pat užtikrinamas šalių lygiateisiškumas bei galimybė susipažinti su teismo motyvais ir kiti teisės į teisingą teismo procesą elementai, kurie ne visada galimi rezoliucijos priimti ieškinį skundimo procese. Dėl šios priežasties, autorių nuomone, teismai gavę šalių atskiruosius skundus dėl rezoliucijos panaikinimo, turėtų traktuoti tokius skundus kaip prašymus dėl ieškinio palikimo nenagrinėto ir, išklausius priešingos šalies nuomonės, išspręsti šį klausimą priimant nutartį palikti ieškinį nenagrinėtą arba atsisakyti tenkinti prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėto. This article is dedicated to analyse the problematic aspects of the appeal against the resolution by which a question of the acceptance of a statement of claim is resolved. Given the issues that the Civil procedure code allows to be resolved by a resolution, it is clear that these are only issues that are not required to be reasoned and cannot be the subject of a separate appeal (i.e. it is established that the resolution is not appealable). The resolution implements the principle of access to justice – the issue is resolved relatively quickly (the court is not obliged to state its‘ reasons for the decision), it does not create inadequate, disproportionate obstacles to the party of the dispute to use judicial protection. Although so far the case law allowed the resolution to be appealed only in cases where the defendants questioned the acceptance of a statement of claim because of the arbitration clause between the parties, the authors consider that this practice should not become habitual. A detailed comparative analysis of the appeal against the resolution by which a question of the acceptance of a statement of claim is resolved and the request to leave petition unconsidered proceedings leads to the conclusion that permission to appeal against the resolution is not justified and necessary. Consequently, the courts‘ reasoning that not allowing to appeal against the resolution would run counter to the principles of procedural economy and concentration is criticisable. The same objectives can be achieved not by appealing against the resolution and interpreting the norms of Civil procedure code contra legem but by requesting to leave petition unconsidered. In the latter case, the appellate court performs its function - i. e. review the ruling of the court of first instance, rather than the resolution, with no motives, essentially acting as a court of first instance. A request to leave petition unconsidered also ensures equality of parties, access to court reasoning and other elements of the right to a fair trial, which are not always possible in a process of the appeal against the resolution by which a question of the acceptance of a statement of claim is resolved. For this reason, in the authors’ opinion, the courts should deal with such appeals as requests to leave petition unconsidered and, after hearing the opposing party, resolve the issue by a ruling for the petition to be left unconsidered or refusing to grant the request. |
| Databáze: | OpenAIRE |
| Externí odkaz: |
|