| Popis: |
Straipsnyje analizuojama rašytojo Romualdo Granausko kūrinių leksika. Skaitant Granausko kūrinius atsiveria naujas būdas pažinti gimtąją kalbą, pajusti jos savastį, vaizdingumą, originalumą. Rašytojo kalbos (ypač šiaurinių žemaičių šnektos) koloritas perteikiamas analizuojant leksinius niuansus. Iš Granausko tekstų į rašytojo kalbos žodynėlį atrinka 212 žodžių, atspindinčių žemaitiškojo pasaulio vaizdą. Išrinkti žodžiai sisteminami į semantines grupes, jų stilistinius atspalviai analizuojami šių žodžių vartojimo kontekstuose. Taikomi du metodai: aprašomasis ir lyginamasis. Remiamasi sinchroniniu aspektu: kalbos reiškiniai tiriami tokie, kokie jie yra tam tikru laikotarpiu. Atlikta analizė leidžia teigti, kad Granausko kūriniuose daiktavardžiams ir veiksmažodžiams tenka emocinė kalbos funkcija: iš kalbos galima spręsti apie veikėjo gyvenimo būdą, vidinį pasaulį, dvasines vertybes, tarpusavio santykius, požiūrį į kitą asmenį. Kai kurie žodžiai (monstras, atvarslai, mūriukas ir kt.) rašytojo kūriniuose įgyja savitą semantinį atspalvį: hiperbolizuojamas vaizdas, tipizuojami personažai, vienu žodžiu atveriami iki tol neeksplikuoti sakinio prasmės niuansai. Kai kurie žodžiai (langaris, jovalas, kakarinė, atvarslai, kušėti, kušinti, žalpinti ir kt.) pavartojami netikėtomis reikšmėmis, siekiant kalbos įtaigumo ir stiliaus individualumo. Kalbos sodrumas padeda geriau suprasti žemaičiams būdingus elgesio ir būdo bruožus. |
